Į Sibiro platybes.II dalis .Praktikos keliai prie Angaros tęsinys

Kiek tolėliau už cerkvės, kur baigėsi kaimas, apie tekantį upelį matėsi balti ploteliai tarytum supustytos negilios sniego pusnys. Tai 2-4 cm druskų  sluoksnis, kuris atsirado dėl paviršiuje išgaravusio druskingo gruntinio vandens. Įdomu ir tai, kad viso kaimo žmonių pavardės buvo Davydovai, tik brigados vadovas Vladimiras Iščenko buvo atvykęs iš Ukrainos, tad ir jo pavardė išsiskyrė iš čiabuvių. Šis brigados vadovas ir apgyvendino Joną pas Jevdokiją Ivanovną Davidovą. Šeiminnkei galėjo būti apie 50 metų. Ji liekna, aukšta, į kuodą susuktais šantene spalvos plaukais, nuoširdi ir retai tesišypsanti moteris. Už nakvynę mokėjo kolūkis, o už maistą šeimininkei Jonas atsiskaitė pats. Patiekalai dažniausiai būdavo pieniški iš miltų ir bulvių. Dažnai buvo kepamos iš pikliuotų miltų bandelės su virtų bulvių ar kopūstų įdaru. Tokias bandeles ir puslitrį pieno šeimiinkė įdėdavo Jonui pietums, nes jam tekdavo dirbti išvykus į laukus apie 5-10 kilometrų nuo gyvenvietės ir išbūti darbe nuo 9valandos ryto iki 19 valandos vakaro.
    Atvykimo išvakarėse su brigados vadovu buvo sutarta, kad jau rytojaus dieną pradėsime darbą. Buvo paskirti du ką tik 8 klases baigę jaunuoliai Michailas (Miša) ir Aleksandras (Saša) bei suaugęs vyras apie 40 metų su vienakinkiu vežimu ekspedicijos dalyviams vežti. Jis, Aleksandras Sergejevičius Davidovas, jaunuolių buvo pravardžiojamas Puškinu (pagal vardo ir tėvavardžio sutapimą su rašytoju). Neįprastas  Jonui atrodė tas vežimas, kuris buvo išpintas iš vytelių ir sudarė tarytum plokštumą ant  kurios susėdę 3-4 žmonės su darbo įrankiais bei kitu inventoriumi turėjome vykti į laukus. Pirmasis tuometinis pavakarys buvo saulėtas, šiltas ir malonus. Jonas pavalgęs pieniškos makaronų sriubos, kiek pavaikštinėjęs slėniu, pasigrožėjęs aukštais kalnų šlaitais, apaugusiais jaunomis pušaitėmis bei lazdynais, nuėjo anksčiau migoti, nes rūpėjo rytojaus pirmoji  savarankiško darbo diena itin naujomis ir sudėtingomis Sibiro sąlygomis. Tą dieną iš pat ryto šeimininkė turėjo išvykti į Irkutską. Anksti rytą apie 7 valandą atsikėlęs Jonas jau šeimininkės neberado, ji jau buvo išvykusi į miestą. Pusryčiams buvo paliktos 2 bandelės ir apie pusės litro pieno. Pietums paruoštas vėl toks pat maisto davinys. Nusiprausęs Jonas per pusryčius skaniai suvalgė bandeles užsigerdamas šviežiu pienu. Deja, po kokių 10minučių pasijuto nepaprastai blogai: pasidarė silpna, akyse tamsu ir jėgos progresuojančiai silpnėjo. Suprasdamas, kad gali būti paskutinės gyvenimo minutės, jis vos vilkdamas kojas išėjo iš namo ir ant žolyno šlaite atsigulė, pažvelgdamas į vakarų pusę, kur jo gimtoji Lietuva. Jau galvos kilstelėti į kylančią rytuose saulę jėgų nebeužteko. Įbedus galvą į veją, Jonas kiek užsnūdo. Tačiau, laimei, po kokio pusvalandžio jis nubudo ir jautė, jog sveikata po truputį pradėjo gerėti. Dar po pusvalandžio jau galėjo atsikelti, nors dar jautė didelį silpnumą. Apie pusę devynių jis nuėjo į felčerinį
medicinos punktą ir felčerės paprašė vaistų. Papasakojęs jai apie
keistą silpnumą davė vaistų.  Jau ir 9 valanda. Jaunuoliai  ir Aleksandras Sergejevičius su vežimu ir kastuvais atvyko į darbą.
Nors Jonas jautėsi labai silpnai, tačiau ryžosi vykti į kviečių lauką, kuris buvo nutolęs nuo gyvenvietės apie 5 kilometrus. Prieš 
išvykstant, Jonas priminė savo pagalbininkams, kad šiandien
dirbsime trumpai tik apie porą valandų.