Rašyk
Eilės (76954)
Fantastika (2235)
Esė (1532)
Proza (10730)
Vaikams (2611)
Slam (64)
English (1185)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 273 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Grįžtu namo iš instituto atostogų į kaimą pas tėvus. Lėtai nuo stoties per bėgius, trumpesniu keliu, pėdinu link namų, ant peties užsimetęs kuprinę, savo kuklią studentišką mantą. Vasaros saulė kepina pečius. Tvanku. Lengvas, vos juntamo vėjelio gūsis suvelia plaukus, švelniai, lyg aksomas, gaivindamas paglosto veidą ir dingsta. Šiandien ir jam tingu. Ranka perbraukiu prakaito lašeliais nusėtą, šlapią kaktą. Pakeliu akis į blankiai žydrą, saulės išblukintą dangų. Padangėje lankais siuva žvitrios, čiauškančios kregždės, kartkartėmis nutupiančios ant elektros laidų. Dangumi lėtai plaukia balti debesys. Žolėje svirpia žiogai. Kvepia šlaituose džiūstantis šienas ir įkaitusių bėgių degutas. Taip gera ir ramu. Toli nuo miesto dulkių ir šurmulio, kur pasaulis gyvena kitu ritmu. Nuolat bėga. O čia kitaip - čia laikas tarsi išnyksta, sustoja. Ir dėl to man gera sugrįžti į namus.
Nuo bėgių, pasukęs per pievą, iš tolo matau savo namus ir žmones kieme. Mane pamačiusi mažoji sesutė, klupinėdama ir krykštaudama, pasileidžia per pieva link manęs: „Brolis grįžo!!! Brolis! ”. Pribėgusi rankutėmis, lyg liaunomis gluosnio šakelėmis, apsiveja liemenį. Paimu ją ant rankų, mažutę, laimingą, spurdančią it žebenkščiukę, ir nešuosi namo, o ji tuo metu tauškia man į ausį, mane pažindina su jau nuleipusių lauko gėlių puokštele. Pirštukais baksnoja žiedelius ir sako jų pavadinimus.
Per daug nekreipiu dėmesio į jos čiauškėjimą. Tačiau netikėtai vidury jos vaikiško pasakojimo išgirstu šį tą, kas patraukia mano dėmesį.
- Kokia sakei gėlė? - paprašau pakartoti, o mažoji meta į mane akivaizdžiai kažkur išmoktą priekaištingą žvilgsnį ir susikaupusi, mažos žinovės baqlsu vėl ima vardyti:
- Zuikio ašarėlė, katilėlis, aguona...
- Katilėliai! Šitos! - nutraukiu ją ir nė nepajutęs pakeliu balsą tiek, kad mažoji sutrikusi nutyla. Baigščios, didelės akys žvelgia į mane.
- Būk gerutė, daugiau neskink šitų gėlyčių, - jau švelniu balsu sakau jai, o ji, nieko nesuprasdama, nustebusi, gan kiek sutrikisi žiūri į mane.
- Šitos gėlytės labai liūdnos ir tu pavirsi į liūdną mergaitę jei jas skinsi, - paaiškinu. - Tai neskinsi? - paklausiu ir nubraukiu jai ant akyčiu krentančius plaukučius.
Ji delsia. Paniurusi, papūtusi lūpytes knibinėja gėlių kotelius. Aš laukiu. Žiūriu į ją ir laukiu. Galiausia ji pasiduoda ir nenoriai papurto galvytę - ne, neskins. Linkteliu - „gera mergaitė” ir pakutenu. Vaikui nedaug reikia ir ji vėl atgyja. Sukrykščia ir mes linksmi nueiname pas mūsų tarpduryje jau laukiančią motiną.
Mama ištiesia rankas, priėjęs pabučiuoju ją į skruostą ir stipriai apkabinu.
- Kaip gera, kad grįžai namo, sūnau, - paglosto skruostą, - Gal išalkęs? Einam vidun, aš tau pataisysiu šio to stipresnio, - ir veda į trobą.
- Dėkui, nereikia. Aš eisiu… eisiu aplankyti Linos, - gal kiek tyliau, truputį neryžtingai tai pratariu ir matau, kaip pasikeičia motinos veidas. Tarsi koks liūdesio šydas aptraukia jai akis. Nusvyra rankos. Ji nieko nebesako, tik lėtai linkteli ir nulydi mane akimis.
Pasidedu daiktus ir išeinu. Išeinu pas Liną.
Einu pamiške ir prisinenu, kaip anais metais, vakarop, pakeliui į namus, spaudžiu jos mažą, švelnią rankutę savo delne. Jos artumas man be galo malonus. Neįkainojama dovana, jausti ją šalia, jos šiltą, švelnią odą, smulkius, trapius pirštus savo saujoje. Ji kalbėjo, o aš klausiau. Žodžiai, tarsi poezija, liejosi jai iš lūpų. Buvo mlonu ją stebėti, susitelkusią, pasakojančią, nė nenutuokiančią, kokia tuo metu ji graži. Mačiau kaip lenvas vakaro vėjelis apie kaklą plaiksto jos tamsius, saulėje žėrinčius, liepų medaus spalvos plaukus. Kaip, į veidą plieskiant paskutiniems vakaro saulės spinduliams, prisimerkia tankios blakstienos. Mačiau kaip neįtikėtinai gragščiai išsilenkia lūpų kampučiai jai šypsantis ir kaip dailai susideda lūpos jai tariant žodžius. Užhipnotizuotas jos ramaus, vilnijančio balso, tarsi sulėtintam kine stebėjau ją. Gėrėjausisi jos saulės nudegintais pečiais, dailiai linkstančiu kaklu ir mažyčiu, jai vos palenkus galvą, ant sprando išryškėjančiu kauliuku. Ypač tuo kauliuku. Tą sprando iškylumą norėjau pabučiuoti. Nubraukti nuo sprando plaukus ir atsargiai pirštų galai lytėti tą odos lopinėlį. Įkvėpti jos odos, atsiduodančios vasaros kaitra, laukų žolynais, kvapo. Palinkti ir lėtai, švelniai lūpomis priglusti prie to mažo, dailaus sprando iškylumo. Ir pabučiuoti.
Ūmai jos rankutė išslysta man iš saujos ir aš nubundu iš savo sapno. Matau kaip Lina tolsta. Nubėga į pamiškę pasiskinti laukinių katilėlių. Kaip ji pati juos vadino, liūdesio gėlių, dėl jai itin liūdno šių gėlių mėlynumo.
Pas mane grįžta užsisvajojusi, kažką švelniai niūniuodama. Delne prie krūtinės spaudžia kuklią gražių ir visai paprastų gėlyčių puokštelę. Jų svyrantys, varpelio formos, melsvai violetiniai žiedai gobia jos ranką. Pakėlusi į mane pilkas, svajingas akis paklausia:
- Ar girdi, kaip skamba? - ir švelniai papurto puokštelę man prie ausies.
- Išties, skamba! Taip gražiai skamba!!! - juokiuosi.
Ir čiupęs ją į glėbį suku aplinkui krykščiančią kaip vaikas. Ji kojom neliečia žemės. Jos skardus juokas aidi pamiške. Prisimenu ją savo glėbyje, mažutę ir trapią. Jos, saulės nušviesintus plaukus, ir juoką, skambantį aidu girios erčioje.
Man širdy netilpo tas nenusakomas jausmas, visą kūną užliejanti laimė, kad ji mano. Ji mano! Viskas aplinkui skriejo. Ir ji mano glėby. Pirmą ir vienintelė. Pirma… ir vienintelė…
Visa tai prisimenu taip ryškiai, lyg vakar, lyg tai nenūtų nukikę prieš metus.
Pakeliui pievoje nuskinu kelis katilėlius - bus Linai. Artėjant širdis ima daužytis, atrodo iššoks iš krūtinės. Iš tolo matau, kur ji. Kertu akmeninius kapinių vartelius ir sustoju prie kapo akmens. Jos kapo akmens.
Lina mirė šią žiemą. Netikėtai. Niekas nesuprato, kas atsitiko. Po skrodimo daktaras pasakė, kad ji turėjo įgimtą širdies ydą.
- Labas, Lina… atnešiau tau katilėlių, tavo liūdesio gėlių…
Dabar šis pavadinimas įgauna prasmę… Liūdesio gėlės… Karčiai šypteliu. Tikra likimo ironija. Liūdesio gėlės. Tarsi pati būtum nujautusi, kuo viskas baigsis.
Pamerkiu gėles į vazelę stovinčią šalia kapo ir tylus prisėdu ant suolelio šalimais. Vėjas ant kapo linguoja liūdnas katilėlių galvutes, kurios nebyliai skimbčioja. Tikiu, kad dabar katilėliai, tikrai tau skamba, kaip kadaise tu jais skambinai man.
- Girdi, kaip skamba? - paklausiu jos, jausdamas kaip akyse besitvenkiančios ašaros po truputėlį ima smaugti gerklę ir nuplikydamos skruostus rieda žemyn.

2009-08-21 21:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-07 11:42
Duonelė ilgesiu raikyta
,,Pagauna" skaitytoją...Viena po kitos lengvos mintys įsupa į tą erdvę, žadina jausmus, kurie yra malonūs. Tikrai gražu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-01 19:57
Lidija
Toks vilnijantis, lengvas, ramus, melancholiškas... Paliko tikrai gerą įspūdį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-30 14:26
Kirvoboica
klaidelių-žioplelių galima nė nepastebėti, priminė romantinę dramą „Skubėk mylėti“, nors to filmo istorijoje parodomas ir turiningesnis scenarijus, bet kas supaisys, juk net vienos dienos tyloje gali sutilpti neapsakomai daug.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-26 20:29
Nendrinukė
Labai dėkui visiems už komentarus, nuomones, gerus žodžius ir pastebėjimus. Geras žodis pakelia širdį, rimtas priverčia susimąstyti, padeda pamatyti ir atrasti tai, ko trūko. Malonu, kad kiekvienas radode kas kam patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-26 15:35
Tiesiog katė
Asmeniškai man labai patiko-įtaigus kūrinys, kuriame daug jausmo, to dieviško jausmo meilė ir liūdesys. Turbūt visada šie jausmai žengia greta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-22 14:32
Sniego mėnuo
Gražu. Bendras įspūdis geras, tekstas nuteikia svajingai, šiek tiek užliūliuoja.
Ko pritrūko? Kaip jau minėta, skyrybos, rašybos klaidos (pvz.: gragščiai, iškylumą), pabaigoje per daug aiškinama apie ir taip aiškų dalyką - Linos mirtį, t.y. juk išties mažas skirtumas, ar ji mirė dėl širdies ydos, ar dėl kiaulių gripo..:)
Dar užkliuvo "Pribėgusi rankutėmis, lyg liaunomis gluosnio šakelėmis, apsiveja liemenį." - atrodo, kad ji pribėga rankutėmis, kažkaip keisti reiktų, arba tiesiog pramesti tą "pribėgusi", nes ir taip aišku, kad ji turėjo priartėti, kad apsikabintų.
O tas epizodas, kur jis eina ir tarsi sapnuoja tai man patiko, kaip tik dėl to neaiškumo, ar jis prisimena, ar įsivaizduoja, sapnuoja... Toks "užsisvajojęs" epizodas:)
Žodžiu, gražu, bet trūksta įdirbio;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-22 05:52
Dalija Kiliesiene
Nuoširdu ir paprasta.Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-21 21:58
Kokso Kola
nuoširdžiai. o užkliuvo tai, kad eidamas prabundi iš sapno ir atsibudęs toliau sapnuoji.
link meilės identifikavimo traukiantis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-21 21:42
pilkė
Toks estetinis-romantinis realizmas :). Priminė ano amžiaus vidurio literatūrą. Labai gražus brolio ir sesers susitikimo ir pokalbio aprašymas, gyvas ir įtaigus. Toliau - jau turinyje - matau kažko, kas man nelabai patinka. Pabaigoje lyg suskubėta su Linos istorija; tokiu atveju visai nereikėjo užsiminti apie mirtį, nuo ko ir panašiai, - užtenka to kapo ir viskas aišku. Ne itin įtikinanti buvo ir motinos reakcija. Dabar atrodo taip, lyg ji turėtų pranešti kokią blogą naujieną. Gal truputį mažiau to liūdesio, daugiau rimties reikėtų?
Nežinau, čia subjektyvūs įspūdžiai po pirmo perskaitymo. Nepriimkit už gryną pinigą. Šiaip pasakojimo stilius, kalba - viskas puiku, klaidas, tiesa, reikėtų parankioti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą