Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nežinau kaip pradėti savo istoriją. Dar to nesu daręs. Iš tiesų, tai esu, tiesiog Jums, brangieji, dabar meluoju. Man net nejauku darosi, kai tokie sentimentai užlieja
tą mano varganą kraujo varinėjimo varikliuką. Na, ir kam gi jie išrasti buvo? Dievas, matyt, be proto mėgo galvosūkius, todėl išrado sentimentus, jog žmonės visados stengtųsi suvokti jų prasmę. Paprasčiau būtų suvokti, jog jie tiesiog yra. Juk nebūtina visados žinoti visa ko prasmę. „Sustok, akimirka žavinga“ dažnai mes ištariame nebyliai, tačiau tai būna tik graži svajonė. Galbūt netgi svajonė svajonėje. Tačiau tai viena iš svajonių, kurios neišsipildo. Mums telieka ja mėgautis be galimybės sustabdyti ar atsukti.
Neieškokime pasiteisinimų tam, ko mes neįtakojome. Tai tik sukels migreną. Tad tiesog negalvokite. Pernelyg daug kartų ištariau „pagalvosiu“ arba „svarstau“ ir šitaip
vėjais paleidau daug nuostabių galimybių „reformuoti“ savo gyvenimą. Žinoma, į gerąją pusę. O gal ir ne. Dievas žino, bet ne aš. Juk viskas turi savo prasmę, bet ne visada
mums būtina ją žinoti. Tačiau aš jau per ilgai čia pilstau iš tuščio į kiaurą. Nevalia pasiduoti filosofijos galybei, nes iš jos gniaužtų tikrai nėra lengva ištrūkti. Patikėkite.
  Tas rytas buvo kažkoks „paranormaliai“ keistas: galvoje - tamsi dėmė; savijauta - vimdanti, o horizonte - link čia plaukiantys rūstūs ir pikti debesys, lyg jiems būtų
tokios pat siaubingos pagirios kaip ir man. Šalia galvos, ant naktinio stalelio, prieš darbo dieną`“ilsėjosi“ mano radijas - žadintuvas. Supraskit, jam taipogi sunku:
kas rytą atlaikyti mano irzlų smūgi per „pakaušį“ už sąžiningai atliekamą darbą; savyje taupyti dulkes ir vis transliuoti piktas, gero nežadančias naujienas apie artėsiantį
uraganą arba eilinį cunamį prie Indonezijos krantų. Sukalbu tylią maldelę už šiuos žmones ir einu kavos aparato link.
  Dievaž, kažkas susprogdino granatą šiame bute: vaizdas lyg po karo. Ironiška, nes būdamas jaunesnis idealizavau tokius žmones iš filmų: nerūpestingas gyvenimas, aplink
besivoliojanti netvarka ir galybė šlamšto. Tačiau kažkodėl jaučiuosi kitaip, kai visa tai guli būtent po mano kojomis, mano bute. Tiesa, ir tas ne mano. Bent jau kol kas.
  Suurzgia, suburzgia kavos aparatas ir springdamas į puodelį prispjaudo dirvožemio juodumo skysčio. Neslėpsiu, kvepia nuostabiai. Net nosį kutena. Galvoje vis dar
jaučiasi tarsi įmontuotas varpas, gaudžiantis nuo bet kokio menkučio barkštelėjimo. „Skauda, skauda, skauda... „- tyliai šnibždu ir slenku taip bėjėgiškai, tarsi sielą
būčiau iškeitęs į porą suplyšusių kojinių. Galiausiai paimu puodelį ir po truputėlį siurbčioju kavą. Kartus ir karštas skystimas užpila mano gerklę ir netgi nemaloniai degina. Tačiau kenčiu. Geriau lai degina burną nei skauda galvą. Po keleto tokių procesėlių pajaučiu, kaip gyvenimas vėl, nors ir ne ugnikalnio išsiveržimu, įgauna pagreitį.
  Nors savijauta ir pagerėjo, tačiau džiaugsmo nekėlė virš namo kybantys tie pagirioti debesys. Būčiau pametėjęs jiems aspirino, tačiau rūstieji per aukštai kabėjo, o
nuomotis skrydį vien dėl to, jog suprantu kaip jie jaučiasi - pasirodė pernelyg altruistiška idėja.
Taigi papliauškinu sau keletą kartų per veidą, palendu po lediniu dušu ir šoku į kostiumines kelnes. Užtinimas kiek atslūgo ir akys atrodo coliu didesnės. Nors jos ir
taip nėra itin didelės. Kai šypsausi, atrodau kaip japonas. Žvilgteliu laikrodin ir konstatuoju, jog man dar liko geras pusvalandis iki paskaitų. Iš žvėriško galvos
skausmo suprantu, jog vakar mano gerklė, padedama piniginės, nenuobodžiavo. Šis galvos skausmas taipogi reiškė, jog man gerą savaitę teks apsiriboti vien bulvėmis ir
kokiomis nors kruopomis. Pabūkime asketais.
  Ką gi, per šį pusvalandį nustebinau net pats save: sugebėjau pavalgyti, įveikti kavą, pasiglamonėti su klozetu ir dar kartą palysti po šalta doze vandens. Paskaitos
po 15 minučių, troleibusas po 5 minučių, o po 3 minučių atsidarys kavinukė šalia stotelės. Prioritetai lyg ir aiškūs. Pradedame krutėti. Išbėgu iš buto ir trypčioju
prie bekylančio lifto. Iš jo neskubėdama išslenka mano kaimynė Azalija su savo kišeniniu Čiau Čiau veislės šuneliu. Įslenku į liftą masažuodamas smilkinius ir kiek baugiai
žvelgdamas į save lifto veidrodyje. Pagaliau durys atsiveria ir sprunku laukan. Debesys, tarsi keršydami už supavydėtą aspiriną, godžiai pylė ant manęs savo ašaras.
Šmurkšteliu į kavinukę, kur manęs jau laukia žavioji Kotryna. Ji visiškai nesistebėdama mano kiek sustumdytu veidu ištiesia man puodelį garuojančios Ekspreso kavos.
Suberiu jai saujon smulkius, pakštelėju skruostan už rūpestį ir lekiu jau į be užsidarantį troleibusą. Tos dienos sporto klube išėjo į naudą, nes pralindau pro durų plyšelį
kaip lapelis. Čia į mane žvelgė kiek išsigandusios senutės, nes įskridau troleibusan kone su trenksmu. Be abejonės, jos rusiškai susinabždėjo koks netikęs šių laikų
jaunimas ir kaip godžiai valdžia numažino jų pensijas. Pasitikrinęs ar ant sėdynės nėra paslėptos kokios narkomano dovanėlės, ramiai atsisėdu į vietą prie lango.
2009-08-20 20:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 22:05
Kokso Kola
aha. pamaiviška kalbėjimo maniera, n kartų matyta buitinė situacija, be intrigos visiškai; štampuotas tekstas ir polinkis į grafomaniją. ačiū už tai, kad išsamiai neaprašėte nusilengvinimo proceso, valgymo proceso ir galvojimo proceso apie galvojimą...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą