Skaudulys pratrūko

Akyse susirangė klaustukai,
Kažkada mėlynavo dangus,
Nutilai, nuo manęs nusisukus,
Vėlgi kalbint tave man baugu.

Suklupau mintyse aš ant žodžių,
Pro dantis išspaustų nelauktai.
Jie – bizūnas per kūną uždrožęs,
Šįsyk siela kirčius jų jutau.

Tartum vargetai keliai sulinko,
Parkritau lyg po kryžium. Atleisk!
Jie vienturtei lyg grašis paminklui,
Kurį gyvai savy pastatei.

Užu rūpestį, meilę ir graudulį
Mazgote nešvaria per akis?!
Iš dangaus pragaran nusileidau...
Kas gi gėlą žodžiu apsakys?!

Bet takelis į tiesą - toks siauras!
Nepraeina juo tavo dukra.
Buvai, mama, man visas pasaulis,
O dabar to pasaulio nėra!