...tai mintis apie tai, kad esame varžomi įvairių institucijų, ypač dabar sunkmetyje: didina - mažina, atima iš žmogaus net prigimtinę teisę - užsidirbti pragyvenimą.
Sunkiai turinys susiejamas su pavadinimu. Gyvenimas prievartauja žmogų ar likimas, o gal Dievas? (sprendžiant pagal aukštai išrašytą leidimą) Jeigu šį sąryšį vertinant tiesmukiškai (kaip post factum būseną) - tada prie ko čia leidimai?
Maža apimties koncentracija reikalauja itin taiklaus žodžių, jausenų vartojimo bei susikoncentravimo ties viena pagrindine kūrinio ašimi. Čia labai padrika, nes tokie žodžiai kaip mintis, klausimai, gyvenimas ir rašyti yra daugkartinio dėvėjimo ir su jais reikia atsargiai bei labai subtiliai, nes tai - platumos ir gilumos, taigi - abstrakcija ir išraiškos trūkumas.
Be to eilėraščio tema - kad ir kiek ji bebūtų metaforizuota ( pavadnimas, kaip minėjau, turėtų padėti atveriant akis į ją) - labai net labai skaudi, net jei tai ir egzistencinis pamąstymas, tad pasigedau ir išgyvenimo, skaitymo momentu, stiprumo.
Ir išvadose pasakysiu - kuo mažiau žodžių, tuo sudėtingiau pasakyti taikliai į protą ir tiesiai į širdį. O tas taiklumas bei tiesumas yra ilgas įdirbio kelias. Sėkmės keliaujant, nes kelias dar tolimas :)