* * *

Ar prisimeni mane?

Aš ta, kuri būdavo šalia,
Kai tu verkdavai iš skausmo,
Kai peilį rankoje laikydamas
Tyliai šnabždėjai:
Nebegaliu;
Man per sunku;
Nebeištversiu;
Gyvenimas manęs nevertas!
Bet pamatęs mane vis pabūgdavai
Ir gyvenimas atrasdavo tau prasmę.

Aš taip tavęs geidžiau, norėjau,
Degiau aistra, bent bučinio prašiau,
Bet vėl išeidavau nuleidus galvą.
Galbūt atrodžiau tau aš per šalta?
O gal nepatraukli?
Bet juk tiek meilužių myluodavo mane!
Jie geisdavo manęs ir šaukdavos,
Buvau aš jiems saldžiausia, mylimiausia,
Gražiausia ir vienintelė paguoda.

Galbūt išgąsdino tave mano talismanas -
Dalgis?
Visur nešuosi jį kartu,
Jis laimę neša man.

Et, eik šalin! Tu manęs nevertas!

Kai paskutinį kartą susitikome -
Ant bedugnės skardžio krašto -
Sakiau tau,
Jei neateisi pas mane dabar,
Kitą kartą nebekviesk - aš neateisiu.

Bet tu manęs nepaklausei…

Ir štai dabar,
Kai jau sulinkus lova spaudžia šonus,
Kai gyvenimas tave užmiršo,
Kai senatvė smaugia tavo laibą kaklą,
Tu vėl šauki mane.

Tyliai stebiu tave pro langą,
Bet lekiu pas savo meilužius.

Tau dar ne laikas!