Ieškojimas 2 dalis

Dienas keitė naktys, o Saulė vis laukė, vis žvelgė pro langą, krūpčiojo nuo skambučių prie durų, eidavo su drauge į miestą tikėdama, kad sutiks Raimondą, dar jį pamatys. O kai sutiks, tikrai nepaleis, sužinos kodėl jis ją paliko, kodėl taip pasielgė. Norėjo klaust Rūtos, bet pirmąkart neišdrįso, pabūgo atskleist savo jausmus, o tai buvo didžiulė klaida.
    Toks ramus, gražus vasaros vakaras, o širdis nerami. Nesuprato mergaitė kas jai kelia tokį nerimą, baimę kol neatbėgo Rūta verkdama. Saulė priglaudė prie savęs, ramino, glostė ir vis klausinėjo.:
- Rūta, kas nutiko, kas neduoda tau ramybės?
- Jo nebėra, supranti, nebėra. - pasikūkčiodama verkė draugė.
- Ko nebėra? -nesuprato Saulė.
- Raimondas mirė, žuvo kvailai norėdamas pasirodyt prieš panas.
  Saulė negalėjo ir nenorėjo patikėti, ji nesuprato apie ką kalba Rūta. Kūnas sustingo, akis užtemdė ašaros ir ji tyliai raudojo, raudojo todėl, kad nieko nebuvo, nepatyrė jo rankų švelnumo, jo glamonių, bučinių, neištartų žodžių.
- Atleisk man, aš dėl visko kalta, pavydėjau tau, melavau, pati norėjau Raimondo, o jis norėjo tik tavęs. - raudojo Rūta, braukdama ašaras Saulei nuo skruostų.
  - Kaip tai? - pralemeno Saulė.
  - Pameni tą dieną kai jis buvo atėjęs? Raimondas mano brolio draugas, tave pamatęs apie nieką daugiau nekalbėdavo, tik kaip tave susirast. Jis prašė, kad nuvesčiau pas tave ir nusileidau, negalvojau, kad jis rimtai ką nors mąsto.
  Saulė klausėsi ir negalėjo patikėti, jai buvo keista, kad jos draugė gali taip ją išduoti, taip jos nekęsti.
  - Aš nieko neįtariau, maniau šiaip vaikinas nori pasilinksmint, o jis norėjo tik tavęs, tik tave matyt, būt su tavimi. Saule, supranti, tada aš pirmą kartą pajutau tau pavydą, baisų ir žiaurų pavydą. Pameni, tu su Raimondu kalbėjai balkone ir aš per vėlai pamačiau, o kai įėjau į balkoną, labai ant tavęs pykau, pykau ir ant savęs, kad buvau tokia kvaiša ir atsivedžiau Raimondą.
  Mergina viską gerai pamena, lyg tai būtų buvę  vakar, pamena ir draugės žvilgsnį, jos piktas akis ir jų pokalbį.
- Aš jam pasakiau, kad tu turi vaikiną, kad tau patinka su jais žaisti, kad esi žiauri ir vedžioji juos už pirštų  galiukų.
- Ir jis patikėjo, patikėjo tavo melu?
- Taip, jis patikėjo, tu graži pana, žinau, kad tu patinki daugeliui, vien Aurimas koks kvailas, kad tavimi tiki, o tu tik žaidi su juo.
- Nekalbėk taip, girdi, nedrįsk visiems pasakot, ko aš noriu, ką  darau ir kaip darau. Aš pati žinau, ko noriu, nors žinojau iki šiol, dabar jau nieko nereikia ir nieko nebebus.
  Saulė verkė, verkė  jos širdis, atrodo siela paliko kūną ir nieko iš jos neliko, tik tuščias indas. Negi ji nesužinos, kas yra tikra meilė, ką reiškia kai tavo kūną liečia mylimos rankos, bučiuoja švelnios lūpos ir gali paskęsti mėlynų  akių  gelmėje. Verkė abi, viena dėl to, ko neturėjo ir prarado, kita, kodėl visa tai atėmė. Bet jos liko draugės, nes joms reikėjo vienai kitos, jos buvo surištos nematoma gija.
  Po laidotuvių, Saulė nuėjo kapines, ten, žiūrint į supiltą kapą, nuotrauką iškaltą akmenį, viduje kažkas nutrūko, nutrūko ir nesugijo iki šiol. Jos švelnumas pleveno ties jo kapu, draikėsi ir gulė ant šviežių gėlių žiedų, apgaubė kapą švelnumu, meile ir liko ten.
  Ji nebebuvo ta švelni, gera mergaitė. Jai patiko vilioti vaikinus, su jais žaisti, juos gundyti, bet arti neprisileido nei vieno. Visada šalia jos buvo Aurimas, ištikimas, meilus, jis ją mylėjo, dievino ir laukė jos. Visa giminė tikėjo, kad jie jau pora visam gyvenimui, bet to ko jis norėjo, negavo. Kai Aurimui reikėjo išvažiuot dviems metams, Saulė neverkė, neprižadėjo laukt, tik sakė, kad ras ją ten kur paliko.
Paskutinę naktį jam atsidavė, už jo kantrybę, meilę ir už tai, kad jis buvo visada šalia. Bet ji nepajuto aistros, virpulio, tai buvo tik kūno nuoma, atlygis už praėjusius metus. Aurimas nesuprato, galvojo, kad dar jauna mergaitė, dar išmoks, bet prašė laukti, kad galėtu pabaigti tai ką  pradėjo. Saulė dar buvo nekalta ir jis nenorėjo jos skaudinti, jis tikėjo ja ir tikėjo, kad paims kai grįš. O kad tai būtų tiesa..
Prasidėjo pavasaris, vasara. Pašėlo jaunimas, šokiai, susibūrimai.
Saulė neliūdėjo, ėjo  šokius, brolis su pusbroliu ją saugojo, visiems sakė, kad ji jų pana ir neleido niekam paliest, kol pusbrolis prasitarė, kad jei nebūtų jinai jo giminaitė, jis ją mylėtu, kaip moterį. Jinai apkabino savo pusbrolį, pabučiavo ir tarė.:
- Gerai, kad mes giminės, visada būsim kartu, niekada neišduosim, nes negalim išduot to, kas vyksta tarp svetimų žmonių.
Bet Saulei nusibodo jų priežiūra ir ji pabėgdavo su Rūta. Namie buvo gera mergaitė, Aurimui laiškus rašė, jo tėvus lankė, kol išeidavo į gatvę. Kalbindavo pati vaikinus, koketuodavo, o kai jie norėdavo daugiau pabėgdavo. Norėjo juos kankinti, žeminti, bet ir vėl arti neprisileisdavo, ji mėgavosi jų norais ir pažadais, ji dar ieškojo, laukė ir bandė būti geresnė, bet nemokėjo arba nenorėjo.