Gyvenimas

Gulėjau ant suolelio toli nuo viso draugių vadinamo tikro gyvenimo, viduryje miško, nuo viso beprasmio triukšmo. Skaičiavau žvaigždes pro medžių viršūnių tarpą ir vis pamesdama skaičių tai dariau iš naujo ir iš naujo. Kartais nukrėsdavo šaltis, o kartais pajusdavau švelnų vėjo prisilietimą prie mano plaukų, kuris primindavo mažyčius pirštus, kurie kažkada glostė mano plaukus. Atsidūstu. Tai buvo taip senai, kad net nepamenu ar tai būdavo kaip tik tokie prisilietimai. Ir vėl pajuntu savo oda lapų šlamėjimą, kuris šią vietą padaro nejaukią. Apsižvalgau ir nusiraminu, čia nieko nėra, kaip ir visad. Bet anksčiau čia rinkdavosi daug žmonių, nes kam gi tada šis suoliukas? Kažkada ir aš čia ateidavau ne viena. Kažkada mano ranką savam delne laikė geriausia draugė. Žmogus, kuris reiškė daugiau negu tos žvaigždės, kurias vis iš naujo bandau suskaičiuoti, daugiau negu gyvenimas. Visad žvelgdavau į jos mėlynas akis ir tardavau 'Juk Tu žinai, kad žmogus negali tapti Gyvenimo prasme, bet kodėl Tu man tapai būtent tuo? ', o Ji tik šypteldavo, nusukdavo akis ir stipriai suspausdavo mano rankas, o aš tuo metu jaučiau laimę savoj širdy.
Netikėtai kūną užlieja nostalgija. Ji naikina mano mintis ir neleidžia susivokti laike, pasimetu, bet man gera. Ir netikėtai savo plaukuose pajaučiu mažus pirštelius, kurie panyra plaukuoe ir juos švelniai švelniai glosto, o tada vėl panyra ir taip vis iš naujo. Tie patys judesiai, kaip geriausios mano draugės, kurios aš taip ilgiuos ir taip šilta visam kūne, taip maloniai gera. Staiga, lyg atsipeikėjusi iš malonaus sapno, suprantu, kad tai turėtų būti tik mano vaizduotės padarinys, nes ji negali čia sėdėti ir glostyti mano plaukų, kaip anksčiau, staigiai atsisėdu ir atsisuku ten, kur turėtų sėdėti žmogus, kuris glostė mano plaukus. Pamatau ją. Užsimerkiu ir mintys kartoju 'Tai negali būti tiesa. '. Tieisog negali. Ji juk aiškiai man pasakė 'Daugiau nebegrįšiu į Tavo gyvenimą, per daug kartų suklydai. ' Bet ji sėdėjo, žiūrėjo į mane žvigsniu, lyg nebuvo tų visų metų, kurie buvo atskirai, kurie tolino ir atitolino mus. Žvelgiau, tyrinėjau jos veido bruožus, bandžiau įtikinti save, kad tai negali būti Ji, bet ji prakalbo, tai buvo jos balsas!
- Mieloji, taip, aš grįžau, nes ilgesys kiekvieną dieną mane griaužė vis labiau ir labiau. Man trūko Tavęs, - ji paėmė mano rankas ir žvelgė į mane savo ryškiai ryškiai mėlynomis akimis.
- Grįžai visam ar ir vėl išeisi, kaip tada? Kaip tuos penkis kartus, kai aš maldaudama prašiau, kad grįžtum ir Tu sakydavai, kad grįžti visam?
- Visam, mieloji. Tu man svarbi. Svarbiausia. Kiekviena diena būdavo tuščia, joje trūko Tavęs, Tavo šypsenos, Tavo balso, apkabinimo ir to nuoširdumo, kuris tiesiog spindėjo Tavo veide.
- Saule mano, man net dienos tamsesnės be Tavęs atrodydavo, - puoliau jai į glėbį, bet...

...Atsisėdu lovoje.