Akimirksnis šviesos

Viena sekundė. Blyksnis danguje. Paliktas siauras ruoželis šviesos. Ir po šios  sekundės – nieko. Vėl aklina tamsa.

      Mano pėdos ritmingai skrodžia rasotą žolę. Vėsūs lašeliai it deimantukai nusėja mano kojas ir aš šiek tiek virpu iš šalčio. Dar tvirčiau susisupu į sunkią antklodę, kurią esu pasiėmusi su savimi. Vėjas ramiai kedena aukštą žolę ir jaučiuosi tarsi apsuptyje šokančių žmonių, kurie mane švelniai glosto ir ramina – tyliai šiurena man kažkokią svaiginančią melodiją. Sustoju ir užsimerkiu, kad galėčiau geriau įsiklausyti. Šiukšt, šiukšt – girdžiu, kaip droviai liečia vienas kitą žolės stiebelis. Ūūūžt – girdžiu, kaip tolumoje bangomis prie žemės gula tūkstančiai tokių stiebelių. Atsimerkiu ir jaučiu, kad šypsausi – jaučiuosi taip, tarsi čia ir priklausau, tarsi čia mano vieta, tarsi šią akimirką neturiu teisės būti kur nors kitur, nes niekur nėra tiek grožio, kiek aš jo radau čia. Leidžiu antklodei nuslysti nuo mano pečių ir guluosi į savo patalą tarp tebedainuojančios žolės. Dabar ji kutena mano kojas, rankas, veidą, plaukus. Atrodo, kad nori, jog ši lopšinė mane visą apsuptų, mane visą užlietų... Pagaliau pakeliu akis į naktinį dangų. Dar plačiau nusišypsau ir nebyliai pasisveikinu su visomis žvaigždėmis. Jos man atsako – tykiai mirguliuoja. Skubiai jas suskaičiuoju. Visos vietoje – šiąnakt dar nieko nepraleidau. Tyliai, kad nesudrumsčiau žolės niūniavimo, pasimuistau ir imu laukti. Stebeiliju į tamsią erdvę virš savęs, kuri nusėta pačiais nuostabiausiausiais kristalais, ir nedrįstu nė mirktelėti. Neskaičiuoju laiko. Kam jas skubinti? Žolė toliau šiurena, o aš toliau laukiu. Ir štai, pagaliau – tiesiai virš manęs viena žvaigdžė paryškėja, tarsi šūkteli atsisveikindama ir pasileidžia kristi. Vos pastebimai jai linkteliu – tai mano padėka už tai, kad ji buvo tokia kantri kyboti bekraštėje erdvėje ir kiekvieną vakarą man čia atėjus sumirgėti pasisveikinant. Tai taip pat buvo mano atsisveikinimas. Žvaigždė greitai krinta. Ji palieka ilgą šviesos takelį už savęs. Aš per jį keliauju akimis.,, Noriu, kad toks grožis, kokį matau ir girdžiu dabar, gyvuotų amžinai” – dar skubiai pagalvoju prieš pat takelio pabaigą. O tada – tamsa. Giliai atsidūstu ir užsimerkiu. Tebegirdžiu nuostabią melodiją aplink. Ji mane toliau guodžia ir ramina. Pasiduodu jos  nešama. Lopšinė pagaliau mane užsūpuoja svajose. Ir pamažu aš pasineriu į sapnus.

Sugalvoti tokį norą kaskart, kai palydžiu į amžinybės kelionę mirštančią žvaigždę – duoklė vėjui, žolei, dangui, žvaigždėms, mėnuliui – visai gamtai. Nes ji privalo gyventi amžinai. Nes ji negali mirti. Nes ji teikia šviesą. Ir visai nesvarbu, kad  ta šviesa kartais tetrunka trumputę akimirką. Neskaičiuok laiko. Kam jas skubinti?