Išdžiūvus žemei plaučiuose

Srūva upė dervinga pažeme,
Įtrauki smėlį, užpustantį tave...

Uždūsta bildėjimas kalnuos,
Į žeme pasileidžia sniegas iš odos,
Ženklas-lemiantis visus,
Kad žirgas krito, neparnešęs mums aušros...

Iškilusi Sacharoje ranka
Nubrėžia saulės ratą kaktoje,
Pasisuka į rytus, kur pūga,
Ir stoja piestu prunkšdama upe...

Šviesos, ties dykvietės centru,
Riaumoja vyrai buivolų balsu,
Pralieję kraują Avinėlio oloje,
Jie sveikina šnopuojančią tave...

Parudęs delnas, kepintas aistros,
Paliečia lapą palmės nukirstos,
Parudęs delnas, siekiantis vandens,
Iš tavo kūno švirkščiamo lietaus...

Ir svyra jūsų miego vaizdiniuos
Kalnuos pusnis, pažadinta aušros
Ir kelia jūsų kūnus it vabalus-lukštuos
Juodbėrių trepsenimas languos...

Srūva upė dervinga pažeme,
Įtrauki smėlį, užpustantį tave...
Pirštus suveržia sudilusi gija,
Ištempia Juodis jau kliedintį tave...