kaime..

Atsiguliau į pievelę už lauko virtuvės. Kad niekas nerastų.
Vėjas bando išpūsti karštį, plūduriuojantį ore.
Matau artėjančius lietaus debesis.
Dobiliena kvepia obuoliais. (Linksmas povas).
Šilta ir gera.
Girdžiu žiogų svirpimą, kuriam pritaria medžių ošimas.
Gražu. Kaip Vivaldžio „Metų laikai“. Gaila, kad tada nenuėjom jų pasiklausyti prie Tiškevičias parko rožyno.
Debesys vis labiau artėja. Bet šiluma nedingsta.
Žavingas tas rugpjūtis. Ne tik naktimis, kai byra Paukšsčių takas.
Įdomu, lis?
Norėčiau ką nors parašyti.
Bet ne apie tave.
Apie gamtą. Laukus ir miškus. Kaip Donelaitis.
Pamedituoti. Atrasti Dievą.
Pasidžiaugti po truputį blėstančia vasara, kaip gęstančiu koketės žvilgsiu, kai jai neberūpi, ar kas nors nupirks jai išgerti.
Pievose gražūs ne vien tik dobiliukai.
Pienės irgi šio to vertos. O už tvoros išsirikiavę motiejukai! ir šiaip smilgos su nulinkusiais nudžiūvusiais žiedeliais..
„Geriausia žolė - miglė“ sakydavo mama.
Prieš akis siūbuoja skirpstas. Tujoms pasisekė, kad jos žemos ir tankios - nenulaužys jų vėjas taip lengvai.
Smagu, kad sugrėbėm pakankamai šieno avims.
O mūsų veidrodyje tualete aš visada atrodau gražiai. Gaila tik, kad siena nelygiai sumūryta. Pilna išsikišimų.
Uosiai. Kai mano močiutė buvo maža, jie buvo tokie žemučiai, o dabar ohoho į kokius medžius išaugo.
Tikiuosi ir mano vaikai taip išaugs. Visi bus į tėtį.
Įdomu, kas vištoms pasidarė, kad kiaušinių nededa. Vištas pešti smagu.
Tik reikia pakankamai nuplikyti.
Ranka perbėga voras. Vos pastebiu.
Gal ir nelis.

Lyja..