Senus draugystės pamatus mūsų ramstai,
Ir velei iš naujo viską statai.
Kad mūsų draugystė vėl neužgestų,
Prašai, kad vėjas man ją nuneštų.
Norėjai, kad mūsų gyvenimas taptų gražus,
Stengeis, kol visos viltys pralietos krauju žus.
Blaškaisi ir ieškai savo kelių,
Nes tau vienam gyvent per baisu.
Kažkada susikibe bandėm pakilt,
Norėjai ir dabar šitą patirt.
Ir aš nenorėjau praleist to, kas gražu,
Su tavim pajutau, kad vėl jau skrendu.