ilgesys vėju

tai pavėlavę rudenys sugrįžta
neatvėsintais sapno sūkuriais
beskoniui rytui tylint
nespėjusiais išblankt ištirpt
raudono tango žingsniais
tiksi
aštrumas žvilgsnio
kaip aidas to kas bus
ir buvo dar prieš man ateinant

tai pėdos be natų
bet muziką sudėjusios
į mano kelią link tavęs
į raudą mano maldą nesibaigiančią
tarytum auką už žiemas
akis į tolį temstančias
kaip rudenio bedugnės balos