Nežinau, kas yra eilėraštis

Nežinau kas yra eilėraštis.

Nežinau kas yra rimas.

Nežinau kas yra raidė.

Tai tik ženklas.

Skambesys.

Tuščia vieta.

Niekas ten negyvena.

Niekas nekraujuoja.

Niekas neklykia,

Niekas nemiršta.

Nemyli.

Nesidulkina.

Sintetinis pluoštas.

Šikpopieris.


Pažįstu kraują.

Pažįstu plaukus.

Pažįstu krūtis.

Pažįstu lūpas.

Kai šalta,

Žinau kur šilta.

Mačiau upes.

Liečiau ežero vandenį.

Valgiau žuvis.

Žinau koks yra obuolių skonis.

Nežinau kas yra eilėraštis.


Žingsnis.

Iš baimės.

Nuleidus galvą.

Šiurpas pravėrus burną.

Sustingęs rankos pirštas.

Traukuliai smegenyse.

Rūgštis skrandyje.

Ji tuoj išsiverš ir išdegins plaučius, akis.

Ir nieko nebeliks tik kalbėti.

O kai bus tyla.

Liksi tuščiai beoriam kambaryj,

Ir jei bandysi kvėpuoti –

Uždusi,

Nebent tavo žodžiai išplėš parketą

Kad basi galėtume atsistoti ant žemės.

Drėgnos, purvinos, alsuojančios geismu, pamirštos ...

Tik taip nenusižudysi pamatęs kalnus, debesis, krioklius, dykumas,

Tik taip galėsi kalbėti.