Meilė

Ironijos pėdsakai
Širdis lyg išartas laukas
Aš laukiu prie pakelės beržo
Renkuosi meilės auką

Kvėpuoju įkandin vydamasis
Vienintelio tikslo siekdamas
Atimti iš aukos viltį
Pamilti mane vieną

Griebiu savo purvinom letenom
Jos gležną trapų kūną
Myluoju širdy kęsdamas
Beprotiška meilės šaltumą

Regiu savo auką verkenčia
Del mano veiksmų neveiksnumo
Liūdnoka žiūreti į tamsą
Kur tik pėdsakai liko gerumo

Prie beržo grįžtu vėl išalkęs
Tykodamas meilės, švelnumo
Paskutinį kartą bandysiu
Atsiduoti pagundai artumo

Žingsnis priekin ir ji jau šalia
Tobulybė nesvietiško grožio
O prie jos aš menkysta tiktai
Išlementi negalintis žodžio

Nieko jau nebeliko širdy
Tik siugriuve svajonių nameliai
Meilė atimė protą mastyt
Tik instinktai užvaldė bevaliai