IR

Tyliai ir tolygiai mane nešė, buvo pusiaudienis. Protarpiais išgirsdavau duslią raudą, tokią duslią, kad vietom ji būdavo panaši į giesmę ar dainą. Tais retais kartais atmintyje šmėžuodavo mano vaikystės kaimas, jo kalvos ir dūluojantys medžiai, jaunimo širdžių daina, skaidri ir nuoširdi lyg nuauksintas vasaros vakaro dangus.
Slėgė ta tama, supanti mane.
Jaučiau, kad tikslas jau netoli, ir jeigu aš matyčiau, jeigu tik galėčiau matyti - aš gėrėčiausi tais amžinybe alsuojančiais paminklais; aš akimis traukčiau į save juodžemio niūrą ir vėsą; aš keliaučiau po nuostabiausią lapkričio dieną, tokią žėrinčią ir paslaptingą, aišku, keliaučiau tik mintimis, - ačiū, mama, kad nusivedei, gaila, aš taip ir nenusivedžiau Tavęs, nes buvau per kietas, kietas lyg granitas (jeigu ne kietesnis) ir toks nemylintis, o gal nemylimas, o gal per daug grūdėtos sielos savininkas.
Taip, mes jau tikrai atėjome, nors aš, gaila, ne savo kojomis. Girdžiu tai, ką ir turėčiau girdėti, nors tai girdėjau ir gyvas būdamas. Porą ar trejetą kartų - nesvarbu.
Prislopinti balsai tilsta ir štai, pagaliau. Atsitrenkiau į kietą žemę. Liūdna, tačiau nors tiek, kad ji mane priėmė... Gerai. Patogu. Vis tiek čia neužsibūsiu.
Noriu ištarti ačiū net ir tiems veidmainiams, kurie dabar parinko tinkamą rimtumo ar gailesčio kaukę, o iš tiesų.. Iš tiesų jų galvose gedulingi pietūs. Tačiau gerklės ruimas jau aklinai užvertas: nebeišsprūs nė ačiū, nė garselis.
O gaila, tiesą sakant, juk dar tikrai daug neištarta, dar daug akmenų neišspjauta, ir jie strigę gerklose.
Štai lašeliais jau tykšta gailestis, tas varganas gailestis ir prisiminimai, priskrentantys prie karsto dangčio. Krenta žemės, gal ir gėlės, krenta žemyn ir raudos, jos paliečia mane, bet giliai nesujaudina, o ar turėtų?
Veju šalin sunkias mintis, užgulusias mane lyg atgaila. Vakaras, žinau, kad jau ir temsta. Man tuoj laikas.
Ir aš iškylu, - jausmas nepaprastas: jokios mintys nebeliečia ir jau nejaučiu jų paliktų žaizdų; pirštų galiukai vos liečia juodžemį. Nežinau kiek aš ir kur, ir kaip, bet jaučiu tik lengvą gyvenimo naštą, kuri slenka tolyn tarytum balzganas rūkas. Ir man gera. Gera nuo tylaus ir taip laukto, amžinai manyje ir aplink mane minimo: Ilsėkis Ramybėje.