Arbatos pertraukėlė

Pabandyk išsimaudyti verdančiame vandenyje, ir šiek tiek priartėsi prie lašo, gyvenančio puodelyje, lemties. Išgerk puodelį arbatos, ir lašelio lemtį išpildysi.
    Kai arbatinukas virė, kiekviena vandens molekulė jau nebegalėjo suskaičiuoti, kokį atstumą nukeliavo, kiek vandens ciklo ratų apsuko. Skaičiavo labai primityviai: n, n+1, n+2, n+3,.. n+n, 2n+1... Žinome, kad kiekvienas lašelis - unikalus (100% tikimybė, kad lašelio priemaišos skiriasi). Vis vien, visų kelias - toks pats. Arbatinukas nuo virimo pradėjo net švilpti, kažkoks vyriškis nukėlė jį nuo laužo, o tada pripylė puodelį vandens.
    Tai nebuvo paprastas vanduo, nes vandens molekulė (H2O) yra stulbinantį kiekį kartų mažesnė už puodelio talpą. Kokie procesai vyksta pilant vandenį, mes galime tik įsivaizduoti, bet kai kas (bet kuris lašelis) mato juos kaip mes matome einant žmogų.
    Pliumpt, ir beformis pavidalas įvirto į masę tokių pat. Pradėjo grimzti ir sveikintis su seniai nematytais ir neliestais draugais. Deja, staiga pajuto, kaip pradėjo sukti pavojingas sūkurys. Pavidalas bandė laikytis įsikibęs į savo draugus, bet jie - nė velnio, tad lašelis nusisuko į visai priešingą pusę. Tada jis pamatė kažką bjauraus, lyg kraujo dėmes, artėjančias iš viršaus. Pabandė savo kode surasti atsakymą, ką reiškia dėmės, bet tai darė taip lėtai ir atžagariai, kad nė nepajuto, kaip ir pats apsitepė.
    Kaip taip galėjo būti, kad lašas buvo tampomas į visas puses, su juo daroma, kas tik norima? jis jau net nebežinojo, kur jis, o kur jo draugas, kur jo molekulė, o kur įkištas dėmėtas trigrašis.
    Vargas būti lašeliu. Vargas būti įmestam į puodelį arbatos.
    Kai sūkurys pasibaigė, puodelio kraštas pradėjo tolėti, ar, bent atstumas nuo paviršiaus iki krašto neįtikėtinai greitai augo. Kažkoks milžiniškas daiktas vis pasirodydavo ir dingdavo.
    Staiga lašelis subliovė, pamatęs, kad liko tik pusė jo, o kita pakilo į virštų kartu su milžinišku daiktu. Visi žino, kad puslašis niekam nereikalingas. Jis jau nebegaruoja, o ir toliau leidžiasi žemyn, į žemę, į grindinį, į puodelio dugną.
    Po kiek laiko likusioji lašelio dalis pajautė, kad ji liko viena. Draugai tęsė savo vandens ratą, kita lašelio dalis tikriausiai su kuo nors susiliejo, o likęs pavidalas ilsėjosi. Laukė kitos arbatos pertraukėlės, kad galėtų keliauti toliau.