Ne moteris

Plunksniniai debesys, vos genami padangių vėjo, atrodė lyg nušienauta žolė pradalgėje, kur ne kur sukrauta į kupetas. Saulė apšvietė jas ir jos buvo sidabriškai auksinės spalvos, lyg kupolai, tik neblizgėjo.
Lakštingalos miško tankmėje svaigo nuo skardžiabalsių giesmių pačios ir svaigino savo gentainius. Ir tik lakštingalos girdėjosi miške, kiti sparnuočiai tylėjo arba jų nesigirdėjo pro lakštingalų čiulbėjimą.
Diena rideno saulę vakarop, bet dar ne greit paskirs pasimatymą vakarui.
Saulės apšviestu miško keliuku ėjo dviese. Susikibę rankomis jie šypsodamiesi žiūrėjo kits kitam į akis ir buvo laimingi. Gal laimingi dėl to, kad, ištrūkę iš miesto triukšmo ir karšto asfalto tvaiko, o gal kad buvo vieni apsuptyje gamtos ir džiaugėsi vienas kitu.
Iš dešinės keliuko pusės dar stovėjo miško siena, o kairėje atsivėrė pieva. Joje mirgėjo įvairiausios gėlės, augo dobilai, pienės, lubinai. Jinai paleido jo ranką ir, sukuždėjusi: „Aš einu gėlių'“, tiesiog paskendo žolėje.
Jis taip pat paskynė gėlių ir laukė jos grįžtančios, bet jos nesimatė. Dar palaukęs kelias minutes, nubrido paskui ją žolėje praminta bryde. Už keliolikos metrų ji staiga išniro iš žolės kaip undinė iš vandens. Atrodė kaip tikra undinė - smulkaus tinklo šilkinė raudona skraistė gaubė jos pečius, apnuogintos krūtys matėsi pro retą apdangalą ir atrodė, kad jos oda padengta žvynais. Jis kiek suglumo, bet susitvardė ir neparodė savo nustebimo. Palaidi tamsūs plaukai dengė jos pečius, akys tarp plaukų sruogų spindėjo kaip angliukai. Nuraudęs veidas skleidė malonią šilumą, o raudonos pravertos lūpos ir rankų gestai šaukė jį prieiti. Jinai nebuvo visiškai nuoga. Ta skylėta, galima sakyti, žvynuota skraistė dengė jos rausvas kelnaites, bet ji buvo basa. Jis vėl sutriko - pati grožybė stovėjo prieš jį! Ištiesęs jai gėles jau per kelis žingsnius nuo jos, jis prakalbo:
- Kvepiančią medum gėlių laukinių puokštę,
Skambančią lakštingalų giesmėm
Aš tau nešu nuo žydrojo upokšnio!
Esi tu meile trykštanti versmė!

Toks ditirambas ją maloniai paveikė, bet daugiau gal susijaudino jis pats. Jis priėjo ir žiūrėjo į ją lyg pakerėtas tokio nuostabaus reginio. Susitvardęs priėjo arčiau ir jie apsikabino. Lūpos švelniai susiliejo bučinyje. Jis jautė, kaip jos liežuvis lietė jo dantis ir skverbėsi vis gilyn į burną. O lakštingalos tuo tarpu dar labiau čiulbėjo ir jų giesmės buvo tai labai ilgesingos, tai vėl labai linksmos. Ir jis pagalvojo, kad jos dar ilgai čiulbės.
Jos šiltos krūtys glaudėsi prie jo krūtinės, jis glamonėjo jas ir bučiavo ją į lūpas, į skruostus, į kaklą, į ant kaklo pakabintą kuloną. Jinai vedžiojo savo krūtimis per jo pilvą, o jis kuždėjo jai į ausį meilius žodelius. Bučiavo ir negalėjo atsitraukti. Glamonėjo jos šlaunis, lietė gaktą ir sakė:
- Aš noriu tavęs!..
- Ir aš noriu tavęs!.. - atsakė jinai glostydama jo plaukus.
Jie neskubėdami, be chaoso judėjo abu. Jinai krūptelėdavo ir kad nešauktų, užčiaupė savo burną pirštais ir kandžiojo juos. Jis kartais jautė per lauko gėlių kvapus švelnų aromatą jos kvepalų, nors jau praėjo nemažai laiko, kai ji juos naudojo.
- Ak, Lakštingalėli!.. Dar, mielasis, dar!.. - ji konvulsiškai agonijoj suspurdėjo ir sudejavo. Jis atsipalaidavo.
Po kelių minučių jie, čežėdami rūbais, pradėjo rengtis. Jinai atsiklaupus vis dar bučiavo jį ir kuždėjo:
- Lakštingalėli...
Nenuoramos lakštingalos viską matė ir žinojo, kas čia įvyko ir kodėl. Todėl jų trelės, atrodo, dar linksmiau skambėjo. Dar matė saulė. Jinai negailėjo savo kaitrių spindulių kaitros ir glamonėjo juos abu. O jie ir vėl bučiavosi, svaigo nuo glamonių, nuo artumo, nuo visko. Jis pasakė:
- Ne, tu ne moteris! Tu - Brangenybė!