Priėjau prie jo ir vėl pabučiavau, tik šį kartą visiškai kitaip. Kaip galėdamas švelniau, viena ranka apkabinau jį per liemenį, o kita kiek kilstelėjau jo veidą, paimdamas už smakro. Jaučiau kaip jis visas virpa. Užsimerkiau ir švelniai suglaudžiau mūsų lūpas. Nesitikėjau iš jo tokio atsako, kokio sulaukiau. Jis abiejomis rankomis apsikabino mane per kaklą ir tiesiog užpuolė mano lūpas savosiomis. Būtent tada ir prasidėjo tikrasis bučinys. Pirmą kartą bučiavau vaikiną ir man tai taip patiko! Buvau neapsakomai susijaudinęs. (Jis negalėjo to nepajausti.) Prirėmiau jį prie kambario durų, o jis dar tvirčiau apsikabino mane. Dar nei su viena mergina nesijaučiau taip gerai. Jaučiausi taip lyg daryčiau tai kas man ir priklauso, lyg būčiau gimęs tam, kad galėčiau bučiuoti jį. Norėjau ten ir tada tiesiog susilieti su juo. Prisiekiu, nenorėjau, kad tai baigtųsi.
- Gerai! Komanda, darom penkių minučių pertraukėlę, nes priešininkai kėsinasi mus nudurti, - visiškai nelauktai prabilo Edis.
- Ups... - šyptelėjau žvilgtelėjęs žemyn.
Dar labiau nelauktai išgirdau grįžusią mamą apačioje. Velniškai persigandau. Ji juk nieko apie mane nežino! Tikrai nenorėjau, kad užkluptų mane mano kambaryje besiglamonėjantį su vaikinu! Greitai apsirengiau marškinius, o Edis susitvarkė suveltus plaukus. Kai mama pasibarbeno į duris, mes lyg nieko nebūtų nutikę, šnekučiavomės sėdėdami atskirose kambario pusėse. (Per plauką...)
- Na, Tu pasiruošęs, Lukai? O... Turime svečių? Kas šis simpatiškas jaunuolis?
(Mama, dabar tikrai ne metas šmaikštauti...)
- Laba diena, aš Edgaras, malonu susipažinti, - pasisveikino Edis.
- Labas, Edgarai, malonu ir man. Nenoriu sugadinti jūsų pokalbio, bet Lukas turės važiuoti su manimi, turime šiokių tokių reikaliukų, taigi juos teks atidėti tai kitam kartui. Galėsi užsukti pas mus bet kurią kitą dieną.
(O, kad Tu žinotum ką mes atidedame...)
- Lukas man jau sakė. Mes kaip ir atsisveikinome, tad aš jau eisiu. Sėkmės ieškant dovanos.
- Ačiū, Edgarai, iki, - praleisdama jį pro kambario duris padėkojo mama.
- Palydėsiu jį iki lauko durų, aš tuoj, - pasakiau sekdamas jam įkandin.
- Išvažiuosim už penkių minučių.
- Gerai mama, - lipdamas laiptais šūktelėjau.
Jeigu ir galėjo būti netinkamesnis metas išsiskirti, tai buvo būtent dabar, bet juk negalėjau rinktis. Ką ji būtų pagalvojusi, jeigu būčiau iškeitęs tėtį į draugą, kurį ji mato pirmą kartą gyvenime? Spėju - nieko gero.
- Nenoriu išsiskirti būtent dabar, - numykiau. - Gal nori kartu su mumis važiuoti? Manau mama tam neprieštarautų. Su Tavim man nebūtų taip nepasakomai nuobodu, o be to galėtume ilgiau pabūti kartu...
- Ačiū, bet tikrai ne. Neturiu jokio noro trainiotis po parduotuves.
- Gaila... - patempiau lūpą. - Ei, Tu vis dar neatsakei į aną mano klausimą. Tai kaip? Gal dabar jau sutinki būti mano vaikinu? Neįsivaizduoji kaip noriu to.
- Ne.
Na nežinau nežinau...bučinio aprašymas toks gyvas...kad net pamiršau kvėpuoti :)
"...priešininkai kėsinasi mus nudurti" - vos nuo kėdės nenukritau besijuokdama :D na ir išmąstyk tu taip...
Na, viską perskaičiau, yra įtampa, tai svarbiausia, bet pagalvojau, kodėl ji yra? Vis gi, kaip kažkas jau sakė, jei situaciją normalizuosime (vyr + mot), tai liks iš esmės tik smalsumas, kaip baigėsi šis įsimylėjėlių gyvenimo epizodas. Ta įtampa arba nekantrumas gal daugiau ir kyla iš nestandartinės poros, bet turiu pagirti veiksmas rutuliojamas palengva, neskubinant, mėgaujantis detalėmis ir perteikiant tikroviškus jausmus, psichologinius niuansus, neapsunkintais dialogais.
Gal reiktų visai šiai istorijai uždėti dar kažkokio dekoro, tai yra, daugiau priešistorės, lyg ir yra truputis apie darželį, ankstyvą susiorientavimą lytiniu aspektu, bet tą galima buvo pakapstyti giliau, nebent tu norėjai tokios trumpos paviršiumi praslystančios istorijos, kokių galima prirašyti daug, tačiau norint, kad ji išaugtų į KŪRINĮ, reikia pridėti mėsos: prigalvoti kažkokių a la realijų, kaip pvz. žaisdamas kieme futbolą, buvo netikėtai prispaustas ant žolės užkritusio draugo arba upėje maudydavosi nuogi ir t.t. ir t.t., kokį įspūdį jam tai yra palikę, arba kokie jausmai jį apimdavo girdint anekdotus apie gėjus ir pan.
Bet iš esmės tai rašai gerai, masė (svoris) ateis su laiku, o pabaigai noriu pareklamuoti savo apsakymą ta tema "Tik viena diena", džiaugsiuosi, jei jį perskaitysi.
pritariu ir kirvoboicai kad truksta tu uzastrinimu ir humoro,truputi monotoniska. Bet taipogi kas man labai keista pritariu ir svoloc kad tikrai gerai emocijas perteiki. Labai panasu kad neisigalvoji o tiesiog atpasakoji truputi pakeites. Taip?
Neskaičiau pirmų dalių, reiks perskaityti, nes tema įdomi ir autorius gerai perteikia emocinį ir psichologinį veikėjų santykį, ir negaliu sutikti su kirvoboica, kad kažko trūksta, viskas gerai.
Niu, a ko čia neponimakint antanai, nūdienos aktualijos ir populiarus žanras sakyč, per tv, ir kitas info, niekur neišvengta. Tekstas būtų įdomus ir kitom pakraipom, jei siužetas nebūtų toks monotoniškai tas pats, sutelktas į vaikino pretenzijas kito vaikino dėmesio atžvilgiu, pasigedau nors humoro ar situacijų užaštrinimo, dar keturias dalis šio kūrinio perskaičiau, gaila, nieko įdomesnio ir neradau. Belieka palinkėti naujų spalvų (visos vaivorykštės =) ) tolesnėje kūryboje.
=)