Naktis nusišypsos plačiai, skaisčiai baltom nuo šalčio lūpom,
Ir nieko keisto čia nėra - parvirtus guli, vėjas supa,
Nedrąsiai liepos atkartos, ką ąžuolai jau apkalbėjo,
Kad ieškau dar tavęs, viliuosi... ištraukti,, myliu,, sau iš vėjo,
Naktis nusišypsos plačiai, o tu šypsaisi romiai, tyliai,
Gležni pečiai vos vos melsvi... ir lūpų nepalikęs žodis dyla...
Kaip jautriai, gražiai parašyta. ir lūpų nepalikęs žodis dyla - nuostabi metafora. O nesu diemedis neteisus, lūpos mėlsta pilnakraujams, mažakraujams (tokiems, kaip aš) - bąla.
Delčia reiškia tai, kad ankščiau ar vėliau bus pilnėjimas, nes fazės yra sistemingos. Tai nuteikia optimistiškai. O šiaip. Ne, myliu vėjas nepasakys. Bet galima įtikėt, kaip įtiki žmonės į Dievą. Jis jiem anei ženklo vieno, bet pasikliauja.
Vėjas atrodo kiek realiau, lietuviškas ar ne lietuviškas, bet jis gaivina kai karšta ir šaldo lūpas žiemą.
Iki galo turbūt nelabai būsiu supratęs. Žiūriu kitų komentarus. Kiti labai išgyrė, tai normalu, kad brudinas skaitytojas ir nesuprato esmės.