Pagaliau ji išdrįso paskirti pasimatymą. Ilgai tam ruošėsi. Ieškojo gražiausios suknelės, kaspinėlių, batelių... Bijojo. O jeigu jį išgąsdins? Jeigu jam nepatiks? O jeigu jis net nepasirodys? Tiek daug klausimų telpa jos mažoje galvelėje. Vis jeigu, jeigu, jeigu.. Bet ji drąsi mergaitė, pasiryžo. Išbėgo iš namų. Toli, toli. Žinoma, kad niekas netrukdytų. Pagaliau sustojo vidury pievos. Dar kartą patvarkė suknelę, plaukus, nuvalė batukus. Ilgai laukti nereikėjo, jis atėjo. Jai ant nosies nukrito mažytis lašas. Dar vienas ant rankos, ant skruosto, ant blakstienos. Taip jis pasisveikino. Galiausiai jie pradėjo kalbėtis. Apie draugus, laimę, vaikystę. Kalbėjosi tol, kol mergytė liko kiaurai šlapia. Paskutinis šypsnys, paskutinis lašas. Ir ji nubėgo namo be galo laiminga.
Žinoma, kas nebūtų laimingas po pasimatymo su lietumi?