Negalėjau pakelti galvos, o beldimas vis nesiliovė. Sąsiuvinis palindęs po ranka. Keli lapai susiglamžė ir susitrynė, o kažkas vis kviečia mane. Mėnulis pakilęs taip aukštai, bet žvaigždžių apsupty nebegali pajudėti. Taip ir pakibo virš mano lango. Violetiniai žiburėliai, geltonos švieselės ir didelė balta dėmė - peizažas į kurį žiūrėdama užmigau.
Turiu tūkstantį septyniolika spalvotų pieštukų, bet kiekvieną kartą piešdama žvaigždes pritrūkstu spalvų: mėlyna per ryški, o balta per skaisti. Negaliu parinkti tinkamų spalvų, todėl visada piešiu juodą juodą dangų, o žvaigždėms palieku neužpildytas baltas tuštumas ir laukiu kol rasiu joms tinkamas spalvas. Ir šį kartą piešiau tobulą juodą erdvę, kupiną skaisčių, spindinčių ir mirgsinčių žvaigždžių.
Pasakyti ką nors iš svetimo pasaulio lengviau. Savi žodžiai dažnai tyli. Jeigu šypsena, taip ilgai repetuota prieš veidrodį, neapvilia, laimingas prisidengi nuo lietaus juodu lapu. Lašais krenta dienos ir nematomos susilieja tau po kojomis. Tyliai, kartais bangelėmis, vėjo taškomi plaukia gyvenimai. Stoviu nejudėdama ir žvelgiu į akis - žalios.
Reikia atsikelti iš minkšto patalo. Jis manęs laukia... Tas žirnis seniai
spaudžia šonus. Dešimt čiužinių paklojau, kad tik nejausčiau to geliančio diegulio vis primenančio apie realybę. Ištraukiu į tarpą po paklode įstrigusį pieštuką. Grafito ašmenų žymė dar matyti paraudusiame mano kūne. Bandau išlipti iš lovos, bet niekaip negaliu pasirinkti, kuri koja laiminga. Prispaudusi ausį prie geležinės spynos klausiausi - gal kalba laimė, bet išbandžius tiek kambarių, nė viename neišgirdau jos švelnaus kuždesio, kviečiančio mane pabust iš sapno. Jeigu atversiu tinkamas duris, galiu rasti naują pasaulį, bet rizika išlieka. Gal geriau nelipti ir nieko nekeisti? Likti tunely prie daugybės uždarytų durų.
Bandydama išvengti knygos slystelėjau ir atguliau lapuose raštų. Lengvai besileisdami apklojo mane šiltai. Tokie minkšti ir kvapnūs. Jie švelniai prigludo prie sielos.
Durys, geležine spyna, išvirto. Daugiau negirdėjau kviečiančio tavo balso už jų. Bet dabar žinau, kurios durys veda į laimę.