Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pabundu ryte... Lietaus barbenimas į palanges mane prižadina... Tai sukėlė rytinį pyktį, kurį kaip visada išlieju ant visų, kuriuos pamatau. Ardau jų gerą nuotaiką kaip siūlų kamuoliuką, bet man nė motais. „Prisitaikyk ir priprask prie manęs“ - pagalvoju mintyse. Bet jiems nesakau, nes tai juos išvestų iš kantrybės, nors man ir tai nerūpi. SAVANAUDĖ – išgirstu savy. Taip, nesiginsiu, aš tokia. Na ir ką? Atleiskit man visi, kad negaliu būti „Motina Teresė“, užtat aš unikali.
Išeinu neatsisveikinus, o kam? Juk sugrįšiu, kad ir kaip to nenorėčiau.
Įgaunu prievartinę, nenuoširdžią šypseną, sakydama „labas rytas“ luošai kaimynei. Palydžiu savo žingsnius triukšmingu laiptinės durų trenksmu ir įsiveržiu į tą apsiblaususią, melancholiją keliančią, pilkai apsiniaukusią aplinką.
Einu žvyruotu, supuvusiais lapais numindžiotu taku, kuriuo eina dar mažiausiai tuzinas vaikų. Perkreipę veidus, ištinę, siauromis akimis lyg azijiečiai, jie velka koją už kojos, tempdami sunkias knygas lėtai pėdina į tą mokslo įstaigą, kuri išsiurbia ne tik protiškai, bet ir fiziškai. Visa, kančių pripumpuota diena, praleista subraižytame, netvirtame mokyklos suole, verčia galvoti tik apie vienintelį dalyką – miegą patogioje lovoje. Per matematikos pamoką sprendžiamas funkcijas, per lietuvių nagrinėjamą skyrybą, per biologijos besivystančią pirmapradę gyvybę, per fizikos gvildenamus uždavinius smegenimis laksto tik viena mintis – kada pagaliau ištrūksiu... Eidama namo spardau pakelės akmenukus, drulinu tėčio dovanotus „Nike“ sportbačius, kurių taip kažkada norėjau. Viskas man jau visvien. Pabodo beprasmiškai stengtis. Pabodo būti mielai. Mielumas niekada neišėjo man į naudą, visi tik dar labiau lipo per galvą, nepasakę „atsiprašau“. Būsiu tokia, kokios jūs nenorit. Lipsiu visiems per galvas, jas dar paspardydama. Sieksiu tik asmeninės naudos. „Prašau“, „atsiprašau“, „ačiū“ mano žodyne daugiau nebeliks. Neniekinkit manęs savais žvilgsniais. Nesmerkit paslapčia. Nekalbėkit už nugaros visokio šlamšto. Nevaidinkit nustebusių ar šokiruotų. Jūs mane pavertėte tokia, tad dabar nežiūrėkite į mane paniekos persmelktomis akimis. Viskas per jus ir tik dėl jūsų. O dabar norėčiau padėkoti už dėmesį, kurį man skyrėte, bet nedėkosiu. Nesistebėkite. Tai juk AŠ.

2009-08-04 13:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-05 22:06
Heis
Man pasirode, jog per daug beprasmio pykčio pasauliui. Juk gyvenimu reikia džiaugtis :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-04 22:11
Velyna Giesa
Kaip kūrinys, nesuteikia sielai peno. Daug dviprasmiškų sakinių, nepagrįstų faktais. Aprašomas paviršinis pyktis pasauliui, tačiau tai daroma paprastai. Raidės ir žodžiai įspūdžio nesuteikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-04 15:43
Varinė Lapė
Apie ką šis kūrinys? Apie paauglę tam laikotarpyje, kai visi blogi neteisingi ir t.t.? Na, beabejo, apie tai galima labai daug parašyti, bet kažin ar kam labai įdomu. Tai jei viskas herojei yra "vienodai", kodėl ji save vadina savanaude? Jos atžvilgiu ji turbūt savimi turėtų didžiuotis - koks žygdarbis luošai kaimynei labas išspaust, kokia beprasmybė mokytis.
Erezija, lapės subjektyvia nuomone, skleist tokias mintis. Realybė, nes dauguma esame pajautę tokią būseną.
Jei kažkam rūpėtų mano nuomonė, pasakyčiau, kad skaityt  buvo nemalonu. Giriu, nes nėra didelių klaidų, deja, tai viskas.
Tikiu, autorei pavyktų išspaust žymiai įdomesnį prozos gabalėlį, jei remtųsi ne vien neigiamomis emocijomis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą