Sugrąžinantis rudens lietus

Greitai išbėgau iš namų, kuriuose tūnojau tarp keturių sienų ir atrodė tiesiog puvau iš vidaus, irau lyg ardomas mezginys. Norėjau pabėgti iš tos slogios aplinkos, atrodė, kad ginčų, skausmo ir neapykantos kratinys sklando ore, susilieja su deguonimi, kurį įkvepiame ir tampame aklais, pagiežingais padarais.
Bėgau kiaurai per balas. Lietus temdė akis, o visiškai šlapi drabužiai nemaloniai lietėsi prie kūno, tačiau aš vis tiek bėgau nekreipdama dėmėsio į tuos šaltus, abejingus ir gal net niekinančius žmonių žvilgsnius. Sustojau parko alėjoje, žvelgiau į medžius, į besidraskančias jų šakas, vėjo nešamus lapus... Toliau bėgti nebepajėgiau, kojos pasidarė lyg švininės, įkaltos į žemę. Baisiai perštė akis, kurias nesiliaudama tryniau. Ašaros riedėjo skruostais, jų nebuvo įmanoma atskirti nuo paprastų, ištisomis srovelėmis tekančių mano veidu lietaus lašelių. Jaučiausi tarsi sulaužyta, lyg sudaužyta į tūkstančius nesurenkamų gabalėlių. Ėjau purvinu numindytu taku, kuris buvo nuklotas dar neseniai nuo medžių nukritusių įvairių spalvų lapų.
Staiga mane sukausto vaizdas, nuo kurio nepajėgiu atplėšti savo stiklinių akių. Žvelgiu į vaiką, linksmai lakstantį po balas su savo tėvais. Jis atrodo pats laimingiausias, nepažeidžiamiausias ir trapiausias žmogus pasauly. Jis krykštauja, džiaugiasi, ir... jo mažutės naivios akys atklysta ties manimi. Apdovanoju jį šilta šypsena. Gal laikas nustoti bėgti nuo visko ir visų? Metas sustoti ir atsigręžti- kažkas ne taip... Aš susitvarkysiu. Pasistengsiu.
Lietus po truputį rimo ir iš už medžių pasirodę saulės spinduliai negailestingai perbėgo mano veidu bei skaudžiai palietė akis. Ėjau namo tuo pačiu purvinu takeliu, kuris dabar man atrodė gražesnis. Sustojusi prie namų pažvelgiau į dangų, į paukščius, nardančius padangėmis ir vėl pranašaujančius lietų, į vaivorykštę, kurios spalvos vis ryškėjo. Nebepajėgiau sulaikyti nedidelio šypsnio, kuris vis spraudėsi mano lūpų kampučiuose, o tada...? Lyg mažas vaikas šokau į pirmą pasitaikiusią balą!