Atsisveikinimas prieš pasimatant

Neprašysiu, kad pasiliktum, nors ir nenoriu, kad išeitum. Nebandysiu tavęs sulaikyti. Labiausiai, ko man reikia dabar – tai sulaikyti save. Nors ir plėšosi širdis į gabalėlius, privalau leisti išeiti. Žvilgsniu palydėsiu, juo šiltai apkabinsiu ir vėl tikėsiuos tave sugrįžtant pamatyti, prie durų slenksčio, kur rankomis kviesi mane į savo išsilgtą glėbį.
Kiekvienąnakt gulėdama ant apverktos pagalvės melsiu Dievą tave pavojuje saugoti, visur lydėti ir nepalikti. Stengsiuos skausmą nugalėti, baimę vyt šalin, tačiau vaizduotėj lyg vaiduoklis tu išnirsi vėl ir vėl: dūmų debesy, suglebęs tam prakeiktam kovos lauke. Suprantu, ir tau sunku, bet tu stiprus, aš žinau, sielos skausmą kęsti tau bus daug lengviau. Laukimas mane žudys, tačiau privalėsiu būt su juo išvien.
Štai regiu tave jau paskutinįsyk, stiprų ir aukštą, tokį atminty ir saugosiu. Tvirtai apkabinęs bandai išspausti šypseną, kuri, matau, turėtų guosti mus abu...
-Na, eik gi, ko tu lauki... –‚ dirbtinai abejingu balsu pavyksta tai ištarti, o rankų gestais rodau durų link. Akmeniniu veidu stebiu tavo išėjimo įžanga, dievaži, ji tokia lėta, kad man norisi pačiai tave išstumti pro duris, nes kitaip galiu jau nebesuvaldyti jausmų. Geriau greičiau užbaigti šį atsisveikinimą, nes jis daug skaudesnis nei vienatvės kančios ir neramus laukimas.
Štai žengi nedrąsų žingsnį išėjimo pusėn, darsyk mane nužvelgęs akimis. Stengiuos nerodyt jausmų, tačiau jie įnirtingai ieško išėjimo kelių, neradę jų, nykdami grimzta gilyn, pasėdami šaltą tuštumą ir palikę vietos sielvartui. Atsainiai mostelėjus ranka slenksčio link, nusuku žvilgsnį kiton pusėn ir laukiu tolyn nuaidančių žingsnių, kuriuos palydi smarkus durų trenksmas.
-KAI grįšiu tikiuosi būsi žmogus, o ne šaltas akmuo. Iki pasimatymo –‚ tai ištaręs jis išėjo dideliais, užtikrintais žingsniais.
– Iki pasimatymo –‚ vos girdimai ištariau pavymui. Ir dar tūkstantį aidų girdėjau galvoj: „Iki pasimatymo, pasimatymo, matymo... „.