Netobulas – gyvenimo apdaužytas

Tu ir vėl vidurnaktį man skambini ir klausi ar nemiegu, ar gali pas mane pabūti. Žinoma, kad gali. Tu tuoj lauksi prie mano durų. Aš lauksiu kol papasakosi, kas atsitiko.
Jau dėlioju, ką tau paskysiu, nes įtariu, kad ir vėl viskas taip pat kaip aną savaitę, kaip aną mėnesį ir taip be galo. Aš viską žinau, bet padėti negaliu, galiu tik būti kartu su tavimi.
Išklausyti.
Palaikyti.
Suprasti ir raminti, kad viskas bus gerai, kad tai praeis, kaip ir kiekvieną kartą išauš rytojus.
Aš bijau dėl tavęs. Nenoriu, kad tu būtum vienas. Nenoriu, kad bastytumeis šaltomis gatvėmis, miegotum stotelėj, laiptinėj ar velniai žino kur. Todėl kaičiu arbatą. Traukiu mūsų puodelius. Jie seni, nudaužyti, bet kartu ir mieli su išblukusiom gėlytėm. Puodeliai kone vienodi. Neįgudus akis jų neatskirtų. O aš skiriu. Taviškis tas, kurio nuskilęs plonas gabalėlis nuo krašto primena randą ant tavo rankos, sakei, kad įsitaisei griūdamas nuo dviračio. Netikiu, žinau iš kur visi tavo randai. Visi alei vieno iš „TEN“... Iš namų. Bet tu niekad nesakai „namai“. Sakai, einu „ten“. Net nepastebėjau, kada dingo šiluma iš tavo lūpų tariant šitą žodį - „namai“. Rodos niekad kitaip ir nebubo, niekad nebuvo „namai“, tik „ten“.
Laukdama tavo žingsnių pati sau niūriai galvoju, tavo kūna sulopyt galiu, bet kas sulopys tavo sielą?
Žinoma, tą nelaimingą puodelį apdaužei irgi tu. Netyčia. Paleidai iš rankų kai plovei kriauklėje. Sakiau juokais, kad neduosiu kito, dabar gersi iš šito. Prasikaltęs droviai šypsojais. Nudužusį puodelį ir jo šukę spaudei delne. Nežinojai, ką su jais daryti, kaip atgal sulipdyti. Kaip ir savo gyvenimą. Nežinojai, ką su juo tokiu sudaužytu ir daryt.
Aš šypsojaus. O tu žiūrėjai į mane lyg laukdamas atsakymo, nulemsiančio tavo gyvenimą. Dar ir dabar prisimenu, tas pilkas, dideles ir išblukusias akis. Jos beveik visad kažkokios lūdnos, bet nuoširdžios. Pavergiančios. Sakei, pamatysi, gersiu. Ir gėrei, niekad neprašei kito. Gal tau tas apdaužytas puodukas buvo artimas, gal priminė tave patį - netobulą, su randais ir gyvenimo apdaužytą.
Tokį kaip ir tu pats.
Netobulas ir apdaužytas.