Pasaka apie kaminkrėtį

„Aš įtikėjau, brangūs žmonės,
Kad lemta bus atgimt paukščiu.
Kad it peiliu aštriausiu skrosiu
Dausas lig tolimiausių pakraščių.

Kad nuostabūs svajingi toliai,
Kedens sparnų purumą,
Kad krentantys lietaus karoliai,
Suvilgys sausą burną.

Bet kas iš to, turbūt pamanėte,
Iš po mirties gautų sparnų?
Nevykus ta reinkarnacija,
Jei dabarty dangun pakelt nepajėgiu akių...

Skeliu orakulą pusiau,
Pažyra krištolo aguonos,
Užtenka pažadų, dangau,
Gal duoki pagaliau, jei duodi. “

Ji tyliai, nepagarbiai meldėsi.

Supykdė moterį tądien, įsiutino it uraganą, ir visai gali būti, kad ateityje jos vardu tikrai bus pavadintas gigantiškas dulkių sūkūrys, nušluojantis po savęs visa, kas žmogaus rankelių suręsta. „Nesuprantamas tas vyrų nesupratingumas“, mąstė sau viena, kai nuščiuvusio viesulo padariniai išsisklaidė ore. Mąstė taip, nes nusivylė ne tik vyriškąja gimine, bet ir aukščiausiuoju. Dievą juk tapatino su vyriška esybe! Nebuvo giliai religinga, nesigilino į metafizikas ir transcendencijas, kaip bobutė išmokė, kaip tikybos sistema ir bažnytinis menas įkalė, taip ir buvo: Dievas – žilas senolis Rafaelio debesyse kuriąs Adomą, įsisiautęs į debesies tuniką, visgi  vyras, tad, kad ir kaip šventvagiškai tai skambėtų, jis stovėjo vyrų barikadų pusėje. Tad kaip gali pasitikėti juo, jei su jais išvien eina.
Beribis, beprasmis, neapčiuopiamas skausmas tvilkė širdį, net mėgstama „elektrinė“ melodija kambary nepajėgė sušvelninti jos inertiškos kovos su savimi, su negalėjimu nugalėti pačiai savęs. „Esi niekas, savo iliuzijose skęstąs svajotojas, be irklų ant medinio plausto plaukiantis per okeaną“, skambėjo žodžiai, pasakyti pačiai sau. Jau po to, kai grįžo namo ir rado viską kraupiai suversta: koridoriuje, svetainėje, ant darbo kambario grindų tįsojo gėlių vazonų duženų, žemių  ir išrautų gėlių mišinys, nuo sienų nukabinti paveikslai gulėjo sutrypti it kanopomis, voliojosi knygos, žurnalai, trapios smulkmenos iš etažerės buvo negrįžtamai išniekintos, rūbai šūsnimis, glėbiais išmesti iš spintų pynėsi apie kojas, šviesios sienos išpurkštos juodais dažais, - akivaizdžiai buvo siautėta. O Brangusis, viso šio chaoso autorius, išsiviepęs gulėjo miegamajame sujauktoje sofoje su visais batais. Pajuodęs nuo suodžių (dirbo kaminkrėčiu mat) raivėsi baltoje (jau nebe) patalynėje, įtartinai patenkintas. Apsitempęs juodą, vietomis dėmėtą kombinezoną ant nuogo, plaukuoto, prakaituoto ir įtemusio kūno, drybsojo šilkinių baltų pagalvėlių apsupty. Jai šito, regis, savo, tačiau šią akimirką taip svetimo, vyro vaizdas žaibiškai sukėlė mėšlino mėšlo mėžėjo, įsisukusio į prabangių vestuvinių suknelių saloną, asociaciją.  Ji tik sušnypštė, o gal suinkštė: „Kuriam gyvenimo-pragaro rate tokį velnią sutikau? “ Velnias nusišypsojo kerinčiai: „Vat prisimink, prisimink“ ir žemėtas kojas išžergė dar plačiau ant išdraikytų paklodžių.
Viskas prasidėjo ne taip seniai.

Tokia istorija, tokia pradžia! Nuo gyvenimo pavargusi, išsisėmusi moteris (o dar jauna – tik trisdešimties), laviruojanti ties beprotybės riba ir persekiojama bridžitdžounsinško senmergystės baubo nusprendė keisti gyvenimą. Radikaliai. Taip nusprendė per praeitus Naujuosius, ir pažadą pakartojo šiemet, bet niekas nesikeitė. Boooring. Spjovusi į neva gerą perspektyvą (suprantama, paskutinę „meilę“) vienądien visgi sukaupė jėgas ir pasileido kaip šuo nuo grandinės: ėmėsi džiaugsmo, drastiškai išdrąsėjo, palengva jos nebebuvo galima pažinti: švytinti auksu ir gaivia vasariška jaunyste mergina išėjo pasitikti Tikrosios meilės. Žinojo, kad ji netoli, jos geidė, apie ją naktimis sapnavo, o rytais vydavo froidiškas haliucinacijas šalin, tačiau tikėjo jos tikrumu realybėj. Paskutinioji turėta meilė jos nepatenkino ir galiausiai išsunkė paskutinius syvus iš jos gyvybės šaltinio gręžinio. „Žaizdos su laiku užsitraukia randais, taip ir širdperša praeis“, pasakė nelaimingam princui ir pamojo „sudie“.

Naktibaris. Šokantys karščiu alsuoją kūnai, tamsa skrodžiama neonų, tranki muzika ir svaiginantis laisvės pojūtis. Atėjusi tik dairėsi į šokančius, siurbčiojo stiprų kokteilį kukliai nuleidusi akis, nors iš šalies, pati nenujausdama, atrodė it mergaitė pagal iškvietimą. Pati savimi stebėjosi, kad drįso čia pasirodyti viena, tačiau gamta šaukė, moteriškumas veržte veržėsi ir laukė atsako į tą pirmapradį instinktą – sueiti į porą. Jis turėjo būti netoli.
Žinoma, ten ji sutiko Jį. Velniškai žavus, šiandieninis latino tipas, tamsoj žaižaravo akimis-angliukais ir be žodžių žvilgsniu išsakė esamą ir būsimą padėtį: „dabar šoksime. Tada tave pagrobsiu iš čia. Tada tu pasakysi „taip“. O po to – kaip tu norėsi“. Į tai ji atsakė „gerai“, visiškai pamiršusi moterišką kozirį – savigarbą ir kuklumą. Kūnas nekluso ritmui, leidosi į banguojantį dviejų žaidimą šokių aikštelėje, širdis daužėsi kaip Notre Dame varpas. Kvatojo it laukinė ir žvelgdama į jį ekstaziškai kaito. Juokas kaip rašalas gėrėsi į muzikos kempinę, jos judesiai neteko koordinacijos, užmynė jam ant kojos ir plumptelėjo tiesiai į glėbį. Jis žavingai nusišypsojo. „Atleisk“, pratarė ji. „Už ką? “ „Užmyniau“. „Ak... “ pasimetė. Ji nesivaldė, šūktelėjo jam į ausį: „tavo batas tuščias“. „Ką sakai? “ Muzika kurtino, neįmanoma girdėti buvo net nuosavų minčių. Jos sąmonė atostogavo. Jis žybsėjo ugnelėmis.
Vakaras su intriga, kulminacija ir atomazga praėjo bemaž tobulai.
Ir dar trys savaitės. Jos buvo tobulos, akinančiai aistringos. Visgi išaušo rytas prieš lemtingą uraganą, kuomet ji užvedė kalbą: „Klausyk, močiutė kadais pasakojo man tokią pasaką vaikystėje, apie mergelę, kuri šokdama ponaičiui užmynė koją. Ir jo batas buvo tuščias... “

Moralas. Nevyki Dievo į medį, nes liksi prie suskilusios geldos/ Arba raguotojo glėby.

Dedikuota - Kaminkrėčiui