Tas vienintelis

Nuostabi diena, šviečia saulė, šilta, bet mano akyse jokos laimės nesimato, tik liūdesys, sielvartas ir kančia. Viskas tik dėl meilės, meilės nuostabiam žmogui.
  Esu Augustė, man šešiolika metų, gyvenu mažame miestelyje už Vilniaus. Mano pirmosios ir tikrosios meilės istorijos pradžia buvo šiame nedideliame miestelyje. Taigi aš ją jums papasakosiu.
  Dar tik spalio vidurys, o aš kaip visada mokykloje žiūriu į tiesiog neapsakomai žavų vaikiną, jo vardas buvo Lukas. Jis buvo iš kitos klasės, tiksliau pasakius, aš buvau iš c, o jis iš a klasės. Jis manęs nepažinojo, turbūt net nežinojo mano vardo. Gal net ne turbūt, o tikrai, nes kas gali pažinoti apvalutę merginą, drovią ir nepopuliarią?
Taigi aš nesu liekna, nesu populiari, o jis kitoks, jį visi pažįsta.
  Kiekvieną dieną aš juo vis labiau žaviuosi ir įsimyliu, nors jo ir nepažįstu. Lapkričio pradžioje, atrodo tai buvo penktadienis, aš važiavau į miestą. Atsisėdau į autobusą ir pro langą pamačiau jį ateinantį.
  - Kad jis atsisėstu prie manęs, prašau Viešpatie, bet ne, kurgi jis sėsis prie nepažįstamos merginos, - galvojau. Jis įlipo, stengiausi į jį nežiūrėti, bet mačiau, kad jis nuėjo ir atsisėdo  priekį, tada pamaniau:
  - Na, va, jis prie manęs atsisėdo. 
  Jis atsistojo ir pradėjo eiti link manęs. Atsisėdo šalia ir pasakė:
  - Labas. Žinai, tu labai gražiai grojai.
  Nuo to keliavimo autobusu mes taip ir susipažinom. Mokykloje pradėjom sveikintis, vėliau apsikeitėme telefono numeriais. Mes vis labiau ir labiau pradėjom bendrauti, kol galop visas mano laisvalaikis buvo atiduotas jam. Po Naujųjų metų mes susitikom vakare, jis sakė, kad nori man kažką labai svarbaus pasakyti. Mano galvoje prasidėjo minčių karas, nes aš nežinojau, ką jis man pasakys, todėl pradėjau prisigalvoti nebūtų dalykų, tarkim jis mane paliks dėl to, kad esu pilnutė ir aš kenkiu jo įvaizdžiui, arba tai, kad jis jau turi merginą. Lukas nusivedė mane ant kalno, nuo kurio atsiveria tiesiog nuostabus vaizdas, besileidžianti saulė ir ramiai tekanti upė. Jis paėmė mane už rankų ir pasakė:
  - Aš tave begalo beprotiškai myliu. Niekados nenoriu tavęs prarasti, ar būsi su manimi visą laiką?
  - Kvailas klausimas, - atsakiau jam - nes mylintis žmogus savo meilės nepaleidžia ir visada būna su ja. Taigi aš tave myliu, kaip nieką kitą.
  Nuo to laiko mes tapom pora. Mano elgesys, savijauta akivaizdžiai pasikeitė, aš nekompleksavau dėl savo svorio, nes pagaliau vaikinas nežiūrėjo į mano išvaizdą, bet žiūrėjo į vidų. Mūsų meilė viens kitam vis stiprėjo, jis jau pažinojo mano tėvus, o tėvai jį, kaip mano vaikiną. Viskas buvo idealu, kol birželio pabaigoje jis pasikeitė, net nežinau, jis tapo liūdnesnis, atrodė, kad tai paskutinė mūsų draugystės diena. Aš jo klausiau, kas yra, jis sakydavo, kad nieko, bet aš mačiau, tai buvo akivaizdus faktas. Vėliau mano susirūpinimas dingo. Pradėjau galvoti, kad gal jo tėvai susipyko ir jis irgi dėl to susirūpinęs.
  Liepos vidurio vakarą, aš gavau nuo jo žinutę, kurioje jis prašo susitikti, nes jis turi pasakyti kažką svarbaus. Prašė, kad ateičiau į tą pačia vietą, kurioje jis man prisipažino mane mylįs. Aš atėjau ir pamačiau jį nepaprastai liūdną, bet pamatęs mane jis dirbtinai nusišypsojo. Jis pažvelgė į vakaro dangų, pažvelgė į mane su liūdesio pilnomis akimis ir pasakė:
  -Aš nežinau, kaip pradėti, bet daugiau tylėti negaliu.
  -Kas yra? Tu mane meti dėl kitos?
  -Ne, ką tu, aš tavęs dėl kitos tikrai nemesiu, bet.. - stojo tyla, aš nieko nesakiau ir jis. - Bet aš negaliu to nuo tavęs slėpti. Aš išvykstu. Visam laikui. Rytoj mes su šeima išskrendam į Italiją. Atsimeni, aš tau pasakojau, kad ten gyvena mano patėvio brolis ir jis užsiima vyndaryste. Jis nori, kad mes padėtume jam plėtoti šį verslą, todėl mes ir išskrendam.
  - Tu meluoji. Prašau, pasakyk, kad tu meluoji.
  - Ne Guste, aš nemeluoju. Šiandien yra paskutinė mūsų diena kartu.
  Aš pradėjau verkti, prašiau, kad jis manęs nepaliktų, o jis mane tik ramino ir sakė, kad mane labai karštai myli ir niekdos nepamirš. Jam ištarus tuos žodžius aš pažiūrėjau į jį ir jo žydrose akyse pamačiau dar didesnį skausmą. Tas vakaras man buvo pats sunkiausias, bet kartu ir pats įsimintiniausias, nes jis pirmą kartą mane pabučiavo į lūpas.
  Praėjus keletui mėnesių aš vis dar liūdžiu dėl jo. Aš jaučiau, kad jis buvo toks vienintelis, kurį taip mylėjau.