Man nebereikia herojaus; sudie nepažįstamasis

-Adomai, atnešk tą prakeiktą viskį!
Šaižus, apsvaigęs balsas pasiekė vaikino ausis.
-Tuoj... kimiai ir su gėla atsiliepė šis.
Įgrūdęs tiesiai jį į rankas apkvaitusiam tėvui Adomas nedelsiant norėjo trauktis nuo to apgailėtinai atrodančio vyro, kurio jis jau seniai nebelaikė tėvu - „Nepažįstamasis“ – štai kas buvo šis žmogus jam jau ketverius metus.
Po to tragiškos avarijos, vaikino tėvas neteko abiejų kojų, ši nelaimė vyriškį sužlugdė visomis prasmėmis. Jo puiki karjera, didinga išvaizda, viengungiškas gyvenimas buvo pamiršti; net nepalaužiamasis jo ego buvo visiškai sutryptas, taigi paguodos ieškojo... alkoholyje, kuris padėdavo jam vėl sugrįžti i praeitį per prisiminimus ir užmiršti dabartį.
Adomas visomis išgalėmis stengėsi padėti tėvui, bet laikui einant vaikino gerumas, kantrumas ir paslaugumas susilaukdavo tik tėvo paniekos bei pykčio. Tėvą erzino pats Adomas. Jam buvo sunku žiūrėti į puikiai nuaugusį sūnų, kai pats tuo tarpu amžiams prikaustytas prie invalido vežimėlio.
Jaunuolis jau seniai buvo pamiršęs džiaugsmą, o apie šypseną.. „Kas ji tokia? „. Jis nebegalėjo pakęsti savo tėvo, nors ir bandė jį suprasti, pateisinti jo elgesį, užjausti, tačiau bergždžiai; niekas negali pateisinti tokio žiauraus elgesio su savo paties vaiku, tai neatleistina. Jis norėjo, kad vyras, kurį jis privalėjo vadinti tėvu, dingtų iš jo gyvenimo. Juk jis jau nebegyveno, o tiesiog egzistavo.
-Tu, nedėkingas vaike! Mano butelys jau tuščias!
Šie žodžiai lyg peilis perskrodė vaikino sąmonę. Nurodymai jau buvo jam igrįsę, bet jis niekada nebandė jų išvengti. Tuo metu pasipriešinimas tėvui atrodė žiaurus, tačiau vėliau... Laisvomis akimirkomis, kai jam netekdavo vergauti, jis leisdavo sau pasvajoti, koks būtų jo gyvenimas, jei tas vyras dingtų nuo žemės paviršiaus, tiesiog išnyktų. Apie tai pagalvojus jo veidą perkreipdavo šypsnis, nedoras, negeras, bet tai būdavo tos retos akimirkos, kai jis jausdavosi laisvas, atitrūkęs nuo realybės, laimingas.
-Tuoj... vos girdimai, taip pat po kiekvieno paliepimo jis atsakydavo . Įbrukęs tėvui gėrimą į rankas prisėdo netoliese ir ėmė įdėmiai nagrinėti jį, žmogų, kurio jau nebepažinojo, kuriam jautė tik gailestį, pasišlykštėjimą, o kartais ir panieką. Kadaise jis buvo Jo Tėvas, Jo herojus, didvyris, o dabar jis tebuvo tik apgailėtinas, nevalyvas, paskendęs alkoholyje „Nepažįstamasis“.
-Tėve, norėjau tau pasakyti... Pameni tą laišką, kurį siunčiau į universitetą dėl įstojimo? Tai va... gavau atsakymą – mane priėmė, tad rytoj išvažiuoju.
Į tėvo veidą suplūdo kraujas, akyse atsispindėjo neslepiamas įtūžis, kurį, jei tik būtų galėjęs, tuoj pat būtų išliejęs ant savo sūnaus.
- Tu, nedėkingasis! Ir šitaip man atsidėkoji? Tau negaila palikti savo seną tėvą vieną? Po velnių, juk aš sumautas invalidas!
- Apie tai aš jau pagalvojau...

Praėjo jau metai, kai Adomas sėkmingai mokosi universitete. Čia jis laimingas; pagaliau ir vėl pradėjo gyventi, tačiau svarbiausia buvo išsivadavęs iš tėvo gniaužtų, kurie taip stipriai jį laikė.
Šį rytą jis gavo laišką iš prieglaudos, kurioje buvo palikęs tėvą. Jame buvo pranešta, kad jo tėvas mirė prieš kelias dienas.
Vaikino tvirtai viena tiesia linija sučiauptos lūpos - persikreipė.
-Ką gi, gyvenime nutinka daug nelaimių, tačiau kai kurios turi pranašumų... Besišypsančios akys dar kartą pervėrė laišką. Suglamžęs išmetė.
-Sudie, „Nepažįstamasis“...