Tūkstantis metrų per sekundę

  Jis – asmuo, mokantis laukti. Senukas, stovintis šešėlių šykštinčioje stotelėje, žiūrintis į kelią, žadantį kelionę namo. Virš jo nuobodžiai spindintis dangus neša debesis, o mintys blyksi be gelmės ar patvarumo. Senas tvarkingai išlygintas baltas švarkas, nors ir pageltęs, stebina akį užmetusį praeivį savo gyvybe ir santūriu žavesiu. Plaukų telikę nedaug, jų akinantis baltumas, atsirandantis nuo kontrasto su raustelėjusia plike, dera tiek prie aprangos, tiek prie išsprogusių mėlynų akių. Senatvinė kupra, ištiesinta kariuomenėje įgyta tvarkinga stovėsena, pabrėžia vyriškumą, tarsi įkvėpia orių, platoniškų minčių net aplinkiniams.
  Letargišką dieną nesinori skirti daug dėmesio tokiam žmogui, o tai paaiškinti galima tik sulipdžius daugybę pabirusių jausmelių. Visų pirma, balta spalva saulėje erzina akis, o senatvė tvankumoje turi savitą kvapą. Dera painėti nepakantumą sau, nenoromis bręstantį, jaunatvišką rytą išvydus neskubantį žmogų. Be to, senukas truputėlį atstumiantis savo lygtais trapiu abejingumu – atrodo, kad pagavęs tavo žvilgsnį jis paskubomis prieis ir iš tolimo miražo taps įkyria realybe. Tokią dieną kaip ši niekas nenori priimti svetimos širdgėlos. Vis dėlto nei nukriošėliško bambėjimo, nei netikėto prasiveržimo nė vienas lūkuriavęs stotelėje nepatiria ir tik tada supranti, kad tai buvo neįmanoma, kad visa senuko išvaizda diktavo ramybę ir susitvardymą.
 Dabar autobusas tarsi virškindamas žmogieną bėgs link savo tikslo, o senolis baltu švarku išlips keliomis stotelėmis anksčiau ir lengva pėstute patrauks namo. Jis gyvena dviejų kambarių butuke, kuris, tapus našliu, gali būti geroka našta, ypač atėjus laikui susitvarkyti. Taigi visada nenoromis ir delsiant atliekamas šis darbas – šeštadienio ryto išsisiurbimas baigiamas tik vidudienį. Kaip ir kiekvieną kart sėdant prie stalo jis susimąstys, kad galima buvo apsipirkti šalimais esančioje kuklesnėje, tačiau nieko ko galima įsigeisti nestokojančioje, parduotuvėje, tada butų buvę laiko ir paskaityti laikraštį ir išsiskalbti drabužius.
  Priešpiečio darbų sąrašą baigia maisto gamyba. Ja galima būtų visai neužsiimti prisipirkus stokojančių dvasios, bet lengvai paruošiamų ir visai skanių pusfabrikačių, o štai saldi sriuba šiandien neįtikėtinai rūgšti nuo žalių slyvų ir, atrodo, senolis bus įdėjęs žiupsnelį druskos. Kaip senai gyvatei šnypščiant ir gagenant iš savo kulinarinių gebėjimų, tenka išpilti visą nuo krakmolo gleivėtą marmalą į klozetą ir pasitenkinti sviestu tepta, pasūdyta duona. Nieko čia tokio, didžiausias atsipalaidavimas ateina ne prikimšus pilvą, o prisidegus cigaretę, kuri laukia balkone nenustygstančiame portsigare. Be abejo metalinė dėžutė juda, kruta tik senio galvoje, kuri jau dabar, nesuplovus indų, nutempia į palaimingų dūmų svaigulį. Rūkyti maloniausia nedažnai, susikaupus, žvelgiant į tolį ir pinant skvarbias, bet praktiškas idėjas. Apdujęs nuo rūkalų senukas neretai susimąsto, kad, nors ir kenksmingas, šis įprotis savotiškai prablaivo mintis, tarsi priverčia sustoti, pagalvoti apie tai, ką gero ar blogo pridirbai nuo paskutinio papiroso, net apie tai, ką mąstei visą dieną.
  Popiečio miego metu pradeda lyti. Senukas praveria akis, blaivydamasis lėtai atvirsta ant nugaros ir tvirtai nusprendžia, kad šiandien pagaliau išeis į mišką. Jis apsirengs spintoje trūnijančią uniformą, kareivišką lietpaltį, o į kuprinę įsimes šautuvą ir tris kulkas. Tas šautuvas jam dovanotas prieš kelis dešimtmečius seno pažįstamo, kuris kartu tarnavo. Vyrai išeidavo pamedžioti, tad visai nenuostabu, kad penkiasdešimtmečio proga draugas įteikė ginklą, kita vertus, jau ir tada atrodė keista gauti automatinę ir tik kare naudojamą baidyklę. Gerokai vėliau pasiutėlis net prašė į kelionę po miškus pasiimti, tada senis tik ironiškai šyptelėjo ir užmiršo tą daiktą, paslėptą tamsiausiame kampe.
  Ne taip ir įdomu, kodėl jis turi tokią galimybę, svarbiausia, kad šį vakarą senis pagaliau pasinaudos ja. Jis vos prieš savaitę prisiminė tą gimtadienį ir medžiokles, ir senus kariuomenės laikus, kai visi šaudydavo į vėjo nulenktus taikinius. Įkyrios mintys vis skraidė, jo nuomone, jau baigiančioje rūdyti makaulėje, taigi jas reikia sugriauti, išvyti, išvyti taip, kaip šalinami patys blogiausi sumanymai – juos įvykdant. Be to, viskas jau apmąstyta, pasiruošta, tiek, kiek galima pasiruošti beprotybės priepuoliui,  ir turbūt nieko labai blogo negali nutikti.
  Apsukus kelis ratus aplink „zonos perimetrą“ (šį junginį save šiepdamas jis sau kelis kart pašnibždėjo) senukas pamažu nubėga į properšą, kur ant akmens stovi didžiulis stiklainis. Užtaisomas ginklas traška, stringa, spjaudosi rūdimis ir pradeda kelti daug nerimo. Šis reikalas staiga tampa kančia, greitas kvėpavimas tarsi įpučia racionalybės, maldaujančios viską mesti ir sprukti. Senis nepaliaujamai šluostydamasis ant kaktos gimstančius upelius, kurie erzina akis ir kelia beprotišką smakro niežulį, pagaliau baigia savo užduotį ir minutėlei prisėda ant šlapios žemės. Iš apačios matomi krentantys gigantiški, lapų formuojami vandens lašai tarsi stingdo laiką, viskas tampa nuostabiai paprasta – jis pokštels štai čia.
  Miškas sudunda nuo neatplėšiamų trijų šūvių, petys švysteli atgal, apsisuka galva, išsislapsto šukės – pasaulis tarsi pasislinko. Buvo linksma, buvo be galo baisu. Miškui nustojus spengti senukas jau eina nugara į „zoną“, jis dar užeis į parduotuvę, nusipirks limonado. Žmonės parduotuvėje į jį nežiūrės, tik stebėdamiesi drabužiais palydės su kažkokiu kartumu, nesupratimo žvilgsniu.