Akis į akį

.      Arba laikas buvo sustojęs, arba atsitiko dar kitaip - tiesiog išnyko. Tikra tik, kad neišmanau, ką apie tai galėčiau pasakyti.
      - Sėsk, taip būna. Manom tik taip, kad stebuklai išnykę ir jie mūsų neveikia. Jeigu Atlantida pasirodytų vandenyno paviršiuje, manau, jau nebūtų stebuklas. Didžiausi stebuklai perkelti į naujus proto nešiotojus. Bet sėsk gi, - dar kartą nuo etažerės pasakė Gražuolė.
      Atsisėsti dar negebėjau, tačiau atsirandantys žodžiai jau pradėjo šildyti burną.
      - O! tu net neįsivaizduoji, kokia esi bjauri.
      - Argi reikalinga vaizduotė, jeigu tokia esu. Nemanyk, vežėjau, kad to nežinau. Bet vis dėlto ne atominė ar vandenilinė bomba. Tik kažkodėl tau a nei į galvą neateina mintis  pasakyti, kad – ach! – kokios jos bjaurios. Bet išgerkim... Pilkis ir išgerkim. Jeigu nori, galim net į Jo Ekscelencijos Ružo sveikatą.  Taigi, į sveikatą Jūsų Didenybe, kurios nėra, - pasakė Gražuolė ir nusijuokė, o paskui lyg pasigailėdama: - Vežėjau! Vežėjau! Tu netgi neįtarei, kaip ilgai Radijo karietoje tavo botkotyje gyvenau. Pažįstu tave daugiau negu „kaip nuluptą“. Kuomet vyksta tokie eksperimentai, ten blakių nebūti negali. Nėra Jo Ekscelencijos Ružo. Manei, kad mane šitaip suklaidinsi ir išprovokuosi rinkti informaciją apie nesamą Jo Didenybę, Prakilnybę ar Ekscelenciją.
      - Manai, ir Ražo nėra?
      - Aš kalbu apie Ružą. Jo Prakilnybę Ružą. Ir kalbu su Karlonu, o ne jo Didenybe Karlsonu. Mūsų darbe tikslumas nepaprastai svarbu, - pasakė blakė - Gražuolė. Tačiau kažkodėl nesidžiaugė, kad mane parklupdo ir kad negaliu jai net paprieštarauti, o tik pripažinti, kad yra taip, kaip yra ir kad reikalus Pastogės departamente žinanti ne blogiau kaip aš.
      - Jau ir ant stogo neleista gyventi be blakių. Kas atsitiko? Kas čia vyksta? Mano protas tikrai neišneša.
      Gražuolė subruzdo, pamirksėjo viena, kita, kelinta spalva. Ir neabejodama:
      - Džiaugeisi, kad Ferdinandą Kauzoną atsiminei. Mėgstu, myliu žmonės, kurie dar džiaugiasi atsiminę draugą. Manau, man pasiseks dar labiau sustiprinti tavo atmintį. Klausyk, ką jis parašė „Respublikos“ dienraštyje. Tiesa, seniai, bet mudu dabar kalbamės apie atsiminimus.
Tylėjau, laukiau, o netrukus išgirdau: 

      „Anuomet kartais užsukdavau pas Karlonus pagrybauti. Žinojau, kad Vincas anksčiau buvęs net kolūkio pirmininku ir „kaipo pirminykas“ buvęs labai žmonių mylimas. Ir tik po keliolikos metų, rinkdamas medžiagą apie lenkmečiu Vilniaus krašte veikusius Lietuvos žvalgybos agentus, išgirdau, kad ir Karlonas buvęs agentu ir „kaipo agentas“ buvęs labai rimtas ir nusipelnęs Lietuvai. Todėl vėl nukeliavau į Šklėrius susitikti su Karlonu, kad išgirsčiau tai, ko sovietmečiu jis man nebuvo pasakojęs“...

      Dabar jau be Gražuolės raginimų prisipyliau pilvotą klebonišką ir:
      - Būk sveikas, agente.
      - O kodėl „agente“? Kodėl ne „blake“? Mes su tavo tėvu abu blakės.  Kodėl jis turėtų būti agentas, žvalgas, o aš – blakė?
      - Jis patriotas. Lietuvis. Dirbo Lietuvai.
      - Tai neturi reikšmės, kam jis dirbo ir kaip. Abudu tos pačios profesijos broliai. Tik va, pasirodo, kad aš blakė, o jis, tavo tėvas, žvalgas, agentas. Mane reikia traiškyti, o jam ant krūtinės kabinti didvyrio ženklus.
      - Vėlu. Jau vėlu.
      - Žinau, kad vėlu, bet mano žodžių esmė - kita.
      - Betgi tai mano tėvas, - nesurasdamas nieko geriau pasakiau Gražuolei ir gal pirmą kartą  šiame varde išgirdau kažkokį artumą, patrauklumą. Jau nemaniau, kad toks vardas slepia tik bjaurastį. Bet ką daryti, jeigu net nežinai, kiek metų Gražuolė gyveno karietos botkotyje, man net neįtarius, kad taip.
      - O degtinė gera. Ne tautinė, ne nacionalinė, bet gera. O tu, Gražuole? Ar jau noras praėjo. Atsimink, kad garuoja.
      - Užsimerk. Arba nusigręžki. O tai vėl priepuolis užgrius.
      Instinktyviai paklusau tokiam Gražuolės prašymui, kartu užsimerkdamas ir nusigręždamas. Išgirdau stikliuko skambtelėjimą, o atsisukęs ir atsimerkęs, regėjau, kad jis išdžiovintas iki paskutinio lašelio.
      - Taip, degtinė gera, - pripažino Gražuolė, - nepaisant kad net  pigesnė, negu mūsiškė, nacionalinė. Tfu! Arti bažnyčia, toli Dievas. – Ir žiūrėdama į butelį su užrašu ant  etiketės  „Super liuks“: -  Gal dar po vieną išeis, - pasakė, bet neatrodė, kad jai labai rūpėję, išeis dar po vieną ar ne. Paspingsėjo viena, antra, kelinta spalva ir klausė: - O ką, ar Šventoji ir šia prasme šventa. Su Vidiniu kaip su tavimi tekę būti,  o su Šventąja – beveik ne. Suprantu, kad jai gerokai trukdau, bet to tikrai nenoriu. Ne jos ir ne mano kaltė, kad mudviejų protinis vystymasis vyksta netapačiai. Kultūra visuomet atsilieka nuo agresijos. Gal niekas taip gerai kosmosui nepadėjo kaip kriziniai sovietų ir amerikonų santykiai. Žvalgyba arba, pasak tavęs, blakių institucija irgi atliko didžiulį progreso šuolį. O knygos- segtuvai... Jos irgi, žinoma, progresuoja, bet argi taip?  Mes šia prasme šiandieną čia, o ryt jau ten. Jos gi kaip vakar čia, taip šiandien čia. Tūpčioja vietoje kaip aš dabar etažerėje. O tai, ką Šventoji su Vidiniu renka į knygos puslapius ir tau skaito, faktiškai baigiu užmiršti.
      - Bet tau mes kažkodėl rūpime. Manau, kad ne dėl gražių akių.

  (Iš „Kryžiokų vasaros“)