Prakirsta teritorija (1 skyrius)

Sedėjau vienas mažame prakaitu bei pelėsiais pritvinkusiame kambarėlyje. Smarve buvo neapsakomai aitri ir pastoviai dirgino nosį. Vis tikėjausi kad dvokas išgaruos, bet viltis kvailių motina. Kaip man ankščiau nedaejo, kad kambary nėra nei langu, nei kokių žiurkių paliktų skylių. Netgi tas tarpelis tarp durų ir sienos, buvo toks siauras, kad net labai stengiantis, sunkiai prakištum  popieriaus arba medžio lapelį pro jį. Kambrays buvo niurus, juodas ir beproto mažas. Jis prilygo laukiniam kaimo toletui, nes buvo toks pat medinis, visiškai tamsus, bei toks pat siauras ir miegoti reikejo gerokai susigužus. Jame buvo galima tik sedėti ir mastyti daugiau nieko. Nebuvo netgi kilimelio, nei šieno kupetos kuri palengvintu mano kelionę į sapnų pasaulį. Ta vieta buvo tartum skaistykla, ne... greičiau pragaras, nes būdamas skaistykloj tu bent žinai, kad ankščiau ar vėliau išeisi. O tūnodamas pragare turi susitaikyti, kad kentėsi už savas nuodėmes visą prakeiktą amžinybe, kad ir kokia ilga ir nuobuodžiai skausminga ji būtų. Galvoti apie išejima iš tos kamaros aš neturėjau nei noro, nei sveikatos, kuri jau buvo išnaudota rėkaujant ir talžant šitos pašiūrės medines sienas, o tuo labiau nenorejau kankintis ir galvoti pabėgimo iš čia planų, nes puikiai žinojau kad iš šitos prakeiktos vietos pabėgti neįmanoma.