Dienos(S)ytkaN

Pasenusi saulė lazda pasiremdama kyla,
Šviesoj suvyniotoj į rankšluostį baltą,
Į balą nespėjusi ašara dyla,
Nuo veido, nuo kalto.

Klausausi į mirtį lapijoj sustingstančią,
Ji šiandien žalia tarsi vasaros sočios,
Per širdį nusiveja tvinksinčią,
Tikrovės nuobodžios.

Po kojom išdžiūvęs, lyg alkanas, kelias,
Suskirdusių smilčių nagais griebęs,
Parklupdo ir klykdamas gelia,
Nykstu pasistiebęs.

Per kaitrą, per kūną, lyg kiaurą drobulę,
Gyvenimas retas lyg rėtis vis slenka,
Danguj pasibaigusiam gulęs,
Užmigsiu. Užtenka.

Dar vaikiškas mėnuo viršugalviu kyla...
Nedrąsiai ištardamas: „Labas“.