Klydai

Aš praradau mažytę viltį,
Kuri ruseno jau sužeistoj manoj širdį.
Nesuprantu, kaip pajėgei mane nuvilti
Ir deginti mane liepsnojančioj ugny...

Aš stoviu čia, ant skardžio krašto,
Žvelgiu į tolį, į nebylias bangas...
Mūsų jausmuos padėtas taškas,
Tad jūron ištiesiu savas rankas...

Tylus ošimas kviečia žengti žingsnį
Ir baigti amžinas kančias.
Mąstau, ar tu manęs dar pasiilgsi?...
Ar liesi ašaras karčias?...

Man pro akis prabėgo viskas,
Prisiminiau, kaip man tu patikai,
Kokia buvau tada laiminga,
Bet išdavei mane ir palikai...

Tu per vėlai suprasi klydęs,
Aš jau skubu pas neramias bangas...
Ir tik nakty sustingęs mano riksmas
Galutinai ištrins visas abejones...