Chemikas

Nupiešiu tau meilę ant kolbos

Nupiešiu tau laimę kaip saulę,

Sidabru išpaišysiu tavo delnuos,

Kad galėtum džiaugtis pasauliu.


Pasėsiu tau gėrį krūtinėj

Ir juoką, kur skamba varpais,

Nors tu lyg tarp dūmų paklydai

Nuo to, kuo tikėjai kadais


Tekės žavesys iš biurėtės –

Gausybės tai ragas prasmingas

Meilėj paskęsim ir mirsim

Po kojom dievų maloningų


Kur davė tą dovaną skaisčią

Kaip chromatas geltonas, lyg saulė

Lyg variu tą kruviną lemtį

Nulies į skulptūrą tik meilė


Nupiešiu tau meilę ant scenos,

Kurioj tu didingas lyg Hadas

Iš senosios graikų poemos

Tu juodas požemio vadas


Kuriam atitenka ta siela,

Mirtinga už prarastą rojų

Tikiuosi nelikt tik šešėlis,

Kuris tau tik kelią pastojo


Tikiuosi suteikti tau laimę,

Kurios tu ieškojai paklydęs

Tikiuosi pamirši tą baimę,

Kad žaidžiu su tavim ir kad klydai


Nudažysiu bažnyčią geltonai,

Tą beribę mokslo  tvirtovę,

Kurioj tik raganos, monai

Fakulteto tamsa apsigobę


Būsiu tau fėja toj kolboj

Ir mūza, kai pavargsi, pailsi

Chromatografiniam meno pasauly

Lyg žvaigždžių tu į dangų pakilsi


Tikiuosi atnešiu tau sėkmę,

Lyg deimanto žėrinčią briauną

Sustabdysiu laikmečio tėkmę,

Kad galėtum įkopti į kalną


Kur galėtum džiaugtis ramybe

Lyg žvaigždėto didelio uosto,

Kuriame naktis – amžinybė

Ir tik vėjas kūnus paglosto


Dovanosiu tau bučinį saldų

Su aistra smarkiai verdančio kraujo,

Kai tu mane apkabinsi,

Kuo tvirčiau ir smarkiau prisiglausi...