Rašyk
Eilės (73311)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10355)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Auksinis lapas, atitrūkęs nuo vėjyje nenustygstančios šakos, lėtai plevena žemyn ir
Švelniai paliečia jos juodus plaukus. Ji to nepastebi.
Jos akys rudos kaip kaštonai, jau sugulę ant šaltos žemės, prirakintos prie jo,
o mintys skęsta kitame pasaulyje. Pasaulyje, kurį sukūrė jiedu, pasaulyje, kuris tebuvo nuostabi beribės džiaugsmo jūros iliuzija, tačiau šis pasaulis, ši iliuzija dabar rusena kaip kaitri ugnis jų širdyse.
Jiems atrodė, kad ir oras, kuriuo dabar jie kvėpuoja, kupinas tikėjimo ir meilės.
Štai ir dabar. Jis sėdi, žvelgia į tolį, o ji stebi jį. Jo lūpų linija lėtai išlinksta ir jis švelniai šypsosi. Nes žino - ji šalia. Ir nieko nebereikia.
Miestas jau nyra į prieblandą, bet du žmonės tebesėdi ant suoliuko.
Tyla aplink. Ir jie tylūs. O kam žodžiai?
Dar vienas lapelis, šįkart rausvas, kaip ir saulei besileidžiant nusidažęs dangus, nedrąsiai sklendžia nuo šakos ir dabar brūkšteli jo skruostą. Bet ir jis lieka ramus. It dvi skulptūros jie rymo vienas prie kito, apsupti rudeninių lapų lietaus. Ir tik jos juodus plaukus grakščiai šokdina vėjas. Tyloje pulsuoja jų gyvybė. Ir jie giliai alsuoja, kvėpdami ją visą į save. Jie jaučia vienas kitą ir jiems to pakanka.
Bet auksiniai lapai keičia rausvus, o geltonieji pastaruosius ir medžiai ilgainiui lieka pliki.
Vėjas įtūžta, praradęs savo įdomiausią žaidimą ir įžūliai drasko jos plaukus, talžo jų skruostus. Jo žvilgsnis ūmiai sugrįžta iš iliuzijų ir klaidžioja tamsoje, neranda vietos. Jo lūpų kampučiai pamažu nusvyra - šypsenos lyg nebūta. Ji vis dar stebi jį, bet dabar jau išgąstingai. Ji drebėdama ištiesia delną, kuriam vėjas taip pat negaili stingdančio šalčio smūgių. Ji paliečia jo skruostą, pirštų galiukais glosto jo suskirdusias lūpas. Jis ir vėl nusišypso. Jam patinka jausti jos šilumą. Jos rudos akys pastebi jo šypsenos netikrumą, dvelkiantį šalčiu, ir ji suvirpa. Bijo. Bet lieka šalia. Ir alsuoja.
Kvepia jam savo gyvybę, spinduliuoja jų iliuzijų pasaulio šilumą.
Bet jis to nejaučia, nebemato. Jo kvėpavimas sumišęs, neritmingas, o į plaučius srūva šaltis, skausmas. Jo akys pagauna jos žvilgsnį. Ji stengiasi jo akyse pamatyti tą patį pasaulį, tą pačią iliuziją, bet nieko… Juoda… Jos ranka svyra nuo jo veido, bet jis ją pagauna. Jo delnas šaltas, rankos grubios, bet akimirką jos akyse žybteli viltis.
Ir tada jos ausis perskrodžia jo balsas… „Tu graži” taria jis ir jo veidas dabar jau nebeatpažįstamas. Ji tirta.
Ne iš šalčio, o iš baimės.
Ji nebejaučia jo, neberanda jo širdyje ugnies - ten šalta, tamsu.
Jo žodžiai, nuskambėję garsiau nei vėjo ūžimas, ją dar labiau išgąsdina, bet jis palinksta prie jos ir susitingusiomis savosiomis, paliečia karštas jos lūpas.
Deginantis skausmas užlieja jos kūną ir anksčiau rusenusi ugnis plaikstosi, gęsta, nes jo širdyje - tik tuštuma. Nebėra nieko.
Tyra ašara nurieda jos švelniu skruostu ir sustingsta. Šalta. Sninga. Su išgąsčiu ji pajunta, kad jo nebėra šalia. Ir tik nerūpestingai sniege išsibarstę jo pėdsakai jai primena, kad jis čia buvo.
Laikas tykiai slenka, o vieniša mergaitė, įsmeigusi akis į tolį, kur pradingo jo siluetas, gydo kadaise liepsnojusios ugnies žarijų paliktas žaizdas širdyje.
2009-07-29 22:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-02 14:10
Nendrinukė
Gražu. Labai patinka su plaukais žaidžiančio vėjo įvaizdis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-01 01:45
Valdovė
Labai,labai gražus kūrinys:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-31 17:10
Sniego mėnuo
Gražu, gražūs žodžiai, gražus jausmas:)
Bet autorei siūlau užduoti sau klausimą, "Kam tai rašau?" arba ""Ką noriu pasakyti?". Jausmas tekste gerai, bet jo vieno per maža, galėtum sukurti personažus, bent minimalų siužetą, labiau lenktą "kabliuką", kuris užkabintų skaityti, nes dabar šis labai jau tiesus, tiesiog nuslysti tekstu ir tiek. Net ir slysti pasidaro nuobodoka, monotoniška...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą