-

Pacientas iškėlė kėdę virš savęs, kūną regis krėtė drugys, o aplink nusidriekė pieva.
              Žmogus baltu chalatu linktelėjo tęsti.
Erdvė ėmė vertikaliai trauktis, tapdama paplokščia, o pacientas, perlipdamas per save, parklupo ant kelių ir paniškai žvilgčiojo į šlapią žolė, nesiryždamas taip nusižeminti. Veidą kraipė nervinis tikas.
- Ir taip kiekvieną kartą - isteriškai šnabždėjo jis - dangus įdumba ir žvėriškai slegia, aš jaučiu kaip kalasi žvaigždės. Tokios erdvės, visa materijos masė laisvuoju pagreičiu, juk tai per sunku - akys svilino pasiekus kulminaciją - ar jūs nesutinkate?
      Žmogus baltu chalatu monotoniškai linktelėjo tęsti, tada dar kelis kart linktelėjo, kostelėjo, nusirengė chalatą ir išėjo kelių bokalų alaus, kažkur už kampo nusikeikė įmynęs į balą, o vakare grįžo pas nežinia už ką jį mylinčią žmoną. Be gėlių ar saliutų, tiesiog pravėrė duris - šviesos ir tos buvo pritemdytos.
              Pacientas pastatė kėdę ir atsigulė po ja - dangus dabar tik varvėjo plonom srovelėm, susispaudęs it kempinė. Tuomet kelioliką minučių mąstė kaip būti sau, kiek jis yra pacientas, kiek jis yra aš, ir kiek jis išviso yra.
              Galiausiai rado savo šiaudadvasiškoje esybėje lašelį drąsos nuspręsti, kad dangaus egzistavimo faktas yra svarbesnis už laikinus slėgio svyravimus, ir tai bendrai pateisina visas banalias eiles apie meilę, ir kitus šiaip nesuvokiamus dalykus.
Ar jūs taip nemanote?