Pirmosios Žargono kovos (pribaigiamoji dalis) (MT:Rašykai)

Žargonas, slėpdamasis už prekystalio, iš kišenių išsitraukė paskutinius muilo gabalėlius. Telikę penki. Kitą kartą reikės pasiimti visą kuprinę. Švystelėjęs muilą netoliese tūnančiam Haldirui, ėmė dairytis galimų atsitraukimo kelių. Niekada nemanė, kad misija prekybos centre gali pasibaigti taip liūdnai.
Pradžia buvo gera – Haldiras iš tolo pataikydavo nepraustaburniams tiesiai į gerklę. Žargonui tereikėjo sakyti savo kalbelę ir padavinėti muilo gabalėlius. Tuomet pasirodė Judantis organinis visiškai autonomiškas rašantis sonografas. Su savimi jis  turėjo kovinį greitašaudį spirosvaidį. Ginklas visiškai netaiklus, tačiau iš galybės skriejančių išmatų, dalis pataikydavo kur reikia – į gerkles aplink lakstantiems žmogeliams.
– Haldirai, – šūktelėjo Žargonas, – traukiamės!
Kartoti nereikėjo. Bendražygiai nulėkė link išėjimo, stengdamiesi išvengti aplink lakstančių spirų. Pasiekę duris jie pamatė, kad pro čia pasprukti nepavyks – lauke šurmuliavo Organizuoto neraštingumo emisijos sektos nariai. Haldiras nusitempė jaunąjį dievą į kitą pusę. Pasiekęs statybinių prekių skyrių ateivis sustojo.
– Žiūrėk, – šūktelėjo, – kopėčios! Mes galime jomis užlipti ant stogo!
– Ir mojuoti sužvėrėjusiems Judančio organinio visiškai autonomiško rašančio sonografo pasekėjams? – burbtelėjo Žargonas.
– Na, bet filmuose visada visi lipa ant stogo... Po to juos išgelbėja sraigtasparnis...
– Bet mes neturime sraigtasparnio.
– Na, gal Ikaras nuspręs mums padėti...
– Jo skrydis nebuvo itin sėkmingas.
– Bet nuo to karto jau daug laiko prabėgo!
– Ne, ant stogo mes vis tiek nelipsime!
– Na, kaip nori.
Bendražygiai vėl pasileido bėgti ištuštėjusiais prekybos centro koridoriais. Tolumoje šviečiantis atsarginio išėjimo ženklas atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Žargonas pagalvojo, kad Haldiras, klaidžiodamas kosmoso platybėse, taip pat skubėdavo link tolumoje esančio šviesulio, vildamasis, kad ten aptiks tą legendinę Žemę. Ar jis labai nuliūsdavo, kai prie žvaigždės nerasdavo ko ieškojęs? Kaip jam užteko stiprybės nenutraukti paieškų? Kažin, ar jis dabar jaučiasi panašiai?
Haldiras lėkė pirmyn galvodamas, kad jei durys bus užrakintos, reikės Žargonu pasinaudoti kaip taranu – jis vis tiek nemirtingas... Tik įdomu, ar galva pakankamai kieta, kad pramuštų duris? Būtų nesmagu, jei Žargonas sulūžtų, o durys taip ir nepajudėtų.
Ateivis, lėkdamas pro meno dirbinių skyrių pamatė kai ką tokio, kas privertė jį sustoti. Atrodė, kad tas daiktas sulipdytas iš visko, kas pasitaikė po ranka: šluotos, tušti buteliai, neaiškių mechanizmų likučiai, metaliniai puodai, grėbliai, knygos, žurnalai, vibratoriai, pripučiamos moterys ir dar daugybė kitų daiktų, kurių tikrąją paskirtį būtų sunku net atspėti.
– Kokia nesąmonė... – burbtelėjo Haldiras.
– Iš kur žinai? – nustebo Žargonas.
– Ką žinau? – susiraukė ateivis.
– Kad čia Nesąmonė – šiuolaikinio meno deivė?
– Na... Vėliau papasakosiu, o dabar bėgam!
Durys nebuvo užrakintos, todėl Žargonas išsaugojo savo sveiką galvą. Lauke nesimatė nė gyvos dvasios, todėl jaunasis dievas su savo padėjėju netrukdomi paspruko.
Tuo metu kai Žargonas su Haldiru skuodė tolyn nuo prekybos centro, Judantis organinis visiškai autonominis rašantis sonografas pasiekė  meno dirbinių skyrių.
– Abrogacija absorbcija afiksacija batofobija biometrija buržuazija ceremonija chirurgija citologija derivacija. – prabilo Nesąmonė.
– Kajp fajnaj dvitaškis dė didžioji dė didžioji dė didžioji, – tarė sonografas, – dar ka nors pasakyk!
– Skrido agurotis šiauštais buteliais smirdėdamas oi pasirinko armatūrą, – pakiliai atsiliepė šiuolaikinio meno deivė, – jojantis kibiras ant kefyro varvėjo.
– Eta daugiau minus apostrofas minus daugiau minus, – tarė kalbos darkymo dievas, – buk mano draugu kabliataškis žvaigždutė ir galesi kalbetis su mano draugu draugu draugu draugajs kabliataškis uždarantysis skliaustelis.
– Abstinencija indulgencija jogurto nuoviras ant trečio puodo garavo! – atsakė Nesąmonė.

*****

Žargonas sėdėjo prie židinio ir tarp pirštų sukiojo muilo gabalėlį. Jis nesitikėjo, kad bus taip sunku. Būti tam tikros srities dievu atrodė  lengva ir paprasta. Jaunasis dievas nesuvokė, kodėl anksčiau nepagalvodavo apie galimybę susidurti su priešu, kuris bus toks pavojingas.
– Atsibodo skaityti, – atsiduso Andrius, – jokios naujos informacijos. Jūs bent į pasaulį išeinate, o aš jau antra savaitė čia tūnau ir daugiau nieko neveikiu, tik knygas graužiu.
– Galim keistis vietomis, – gūžtelėjo pečiais Haldiras. – Manai, kad labai lengva, kai tave stengiasi šūdais apdrabstyti?
– Išmatomis, – pataisė Žargonas, – šūdas – nevartotinas žodis.
– Kodėl nevartotinas? – susiraukė Haldiras.
– Todėl, kad tai beveik keiksmažodis.
– Beveik, bet ne keiksmažodis. –  nesutiko ateivis. – Juk žymiai geriau skamba posakis – „tai ką tu parašei – šūdas ant pagaliuko“, o ne „tai ką tu parašei – išmatos ant pagaliuko“!
– Bet tai – nevartotinas žodis! – nepasidavė Žargonas.
– Kalba negali būti sterili, – įsiterpė Andrius, – nes tuomet nelieka viso bendravimo žavesio. Vien normine kalba nesugebėsi perteikti tokio emocinio užtaiso, kaip įterpdamas kelis nenorminius žodžius. Be to, kaip reaguoti į tuos keiksmažodžius, kurie atsiradę jau senų senovėje, pavyzdžiui, po velnių, kad tave šikantį sutrauktų, jo pažadai kaip bezdalai...
– Jūs prieš mane susimokėte, ar kaip tai suprasti? – susiraukė Žargonas.
– Manau, kad tau reikia suprasti, – atsiduso Haldiras, – jog nieko nėra absoliutaus.
– Aklai vadovaudamasis taisyklėmis, – pridūrė Andrius, – gali sunaikinti tai, kam buvai sukurtas.
– Jūs prisigėrėt? – susiraukė jaunasis dievas.
– Ne, – papurtė galvą Andrius, – jau seniai mečiau gerti. Kai tik suvartodavau nors šiek tiek alkoholio, tu parsirasdavai tokios išvaizdos, kad arba akimirksniu išblaivėdavau, arba į kelnes privarydavau.
– O aš negaliu prisigerti, – įsiterpė Haldiras, – nes pas tave nėra nieko, kas mane svaigintų. Kažkokie nesąmoningi namai – kur tai matyta, kad šaldytuve pieno nebūtų.
– Vietoje to, kad vapėtum visokias nesąmones, geriau surask man kokio nors darbo, – burbtelėjo kalbos puoselėtojas.
– Surasiu, – sutiko buvęs pedagogas, – tačiau noriu eiti su jumis. Dar diena tarp knygų ir aš išprotėsiu.

*****

Judantis organinis visiškai autonomiškas rašantis sonografas gulėjo lovoje su Nesąmone. Paglostęs kai kuriuos išsikišimus jis pasidomėjo:
– Mejlute pasakik ar manaj kat man pavygs taj ka sugalvojeu?
– Vyšnios žiedai varvėjo aukštyn saulės šviesa, – atsiduso Nesąmonė, – todėl paukščio kojos prirakintos prie mėsmalės.
– Geraj dvitaškis uždarantysis skliaustelis, – nusišypsojo kalbos darkymo dievas, – ash labaj lajmyngas kat mes tajp gerai bendraujam dvitaškis žvaigždutė žvaigždutė žvaigždutė.
– Apsnigo ratais nustipusį puodelį, – nusišypsojo šiuolaikinio meno deivė, – tegul nafta prasiveržia iš dujokaukės balkio.
– Vaj koke tu ishdykele dvitaškis dė didžioji dė didžioji dė didžioji dvitaškis žvaigždutė žvaigždutė žvaigždutė, – sukikeno sonografas.

*****

Žargonas, kopėčiomis prie sienos prirėmęs keturis kišenvagius, jiems į burnas grūdo muilo gabalėlius. Tenka pripažinti, kad pastaruoju metu jaunuolis gerokai sustiprėjo. Haldiras nieko artyn neprisileido – naujoji jo kovinė timpa su balistiniu kompiuteriu, optiniu taikikliu ir templės hidrauliniu stiprintoju leido muilo gabalėlį įšauti į burną trisdešimties metrų atstumu. Net jei taikinys neišsižiojęs. Andrius tuo metu prisiminė savo praktiką mokykloje, kai kreidos gabalėliu galėjo pataikyti į klasės gale plepantį mokinį. Jei kas nors prasiverždavo pakankamai arti, buvęs pedagogas viskuo, kas pasitaikydavo po ranka, apmėtydavo priešą, o kai šis dėl kokių nors priežasčių išsižiodavo – gerklėn gaudavo muilo.
Nors kautynės tęsėsi jau gana ilgai, Andrius džiaugėsi ištrūkęs iš bibliotekos. Metęs gerti jis užsimanė kokios nors veiklos. Ne vien knygų skaitymo. Norėjosi pasivaikščioti, bet ne tarp knygų lentynų. Norėjosi pasikalbėti, bet ne vien su Žargonu ir Haldiru. Andrius suvokė, kad jei visą laiką teks leisti tik tarp knygų ir ieškant kalbos darkytojų – greitai išprotės. Tačiau ką jis galėjo pakeisti? Tik visai neseniai vyras sužinojo, kad Žargono kaimynas – Giltinas. Iki plastinės operacijos buvęs Giltine. Puikiai prisiminė ir terminą, kurį išgirdo pirmojo susitikimo metu – keturios savaitės. Liko viena. Ir nežinia, ar Andrius padarė kokią nors pažangą, ar ne... Vienaip ar kitaip, šansų išgyventi jis turėjo tik su kalbos švarumo dievu.
Andrius užkliuvo už kopėčių ir pargriuvo. Jis dar prieš išvykstant sakė, kad statybų aikštelė – ne geriausia vieta kautynėms. Tačiau Žargonas buvo užsispyręs. Andrius, pabandęs atsistoti, sudejavo. Vis dėl to jau ne tas amžius, kad taip griuvinėti... Aplink rinkosi vis daugiau Organizuoto neraštingumo emisijos sektos narių. Pasekėjų jiems rasti žymiai paprasčiau – juk kalbėti nesilaikant taisyklių lengviau. Tvirtos rankos pačiupo Andrių ir, šiam nespėjus net šūktelėti, kažkas stuktelėjo kažkuo kietu per galvą.

*****

Andrius klausėsi tolumoje skambančių balsų.
– Juk Andrius  sakė, kad nėra ko į statybas eiti. Galėjome ant kokios kalvos kovoti...
– Tačiau ten buvo daug Judančio organinio visiškai autonominio rašančio sonografo pasekėjų! Tai buvo puiki proga juos atversti į mūsų tikėjimą!
– Ten buvo puiki vieta spąstams!
Buvęs pedagogas nusišypsojo – malonu žinoti, kad kažkas palaiko tavo mintis. Įdomu, kaip baigėsi kautynės... Kautynės? Kautynės! Andrius atsimerkė ir staigiai atsisėdo. Kad to daryti nereikėjo, iš karto pasakė aštrus galvos skausmas. Vyriškis ilgai nesidairęs suprato, jog sėdi kalėjimo kameroje. Vietoje vienos sienos buvo grotos. Kryžmai suvirinti strypai buvo palikę dvidešimties centimetrų pločio ir aukščio langelius į laisvę. „Jei ne galva, Haldiras gal ir pralįstų... “ – pamanė buvęs pedagogas.
– Negalėtum mūsų grąžinti į savo erdvę? – tyliai paklausė Andrius.
– Ne! – piktokai atsakė Žargonas.
– Kol tu buvai atsijungęs, – atsiduso Haldiras, – jis man paaiškino, kad grįžti galėtume tik tuo atveju, jei ant žemės būtų apskritimas. Tai tarsi jo erdvėje esančio žiedo simbolis, kurio pagalba galima sujungti dvi visatas.
– Mes juk galime nupiešti! – šūktelėjo Andrius.
– Kuo nupiešti? – burbtelėjo jaunasis dievas.
– Na, – susimąstė vyriškis, – pavyzdžiui, krauju.
– Žinok, tikrai matosi, – įsiterpė Haldiras, – kad tu buvęs mokytojas.
– Negalima naudoti gyvų organizmų produkcijos, – paaiškino atsidusęs Žargonas, – nes gali ne pats nukeliauti namo, o išsikviesti kokią nors šlykštynę. Taigi rato negalime piešti krauju, negalime išsisioti, negalime iškakoti.
– Išsisioti ir iškakoti nėra norminės kalbos žodžiai, – sukikeno Haldiras.
– O man jau nusispjauti, – atsikirto kalbos puoselėtojas. – Kad ir kas mūsų laukia, galime būti tikri –  nebus nieko gero.
– Kur dingo ankstesnysis optimizmas ir užsispyrimas bet kokiomis priemonėmis išgryninti kalbą? – pasidomėjo Andrius.
– O ką aš galiu padaryti? Jei mes vieną žmogų patraukiame į savo pusę, tas judantis onanistinis visiškai atsibodęs rupūžgalvis satanistas prisivilioja du. Dabar sėdžiu kameroje, iš kurios negalima pabėgti... Gal man iš laimės šokinėti?
– Manau, kad sugalvojau pabėgimo planą, – pašoko Haldiras, – mes su Andriumi tave užmušime, ir tu parsirasi į savo erdvę. Tuomet pas Sebastianą apsiginkluosi ir ateisi mūsų gelbėti. Jei ilgai užtruksi, mes turėsime tavo kūną ir galėsime pavalgyti...
– Nepavyks, – burbtelėjo paniuręs Žargonas. – Aš galiu atverti duris tik pas kitus dievus ir į kai kurias viešo priėjimo vietas. O aš net neįsivaizduoju, kur mes esame.
– Šūdas! – nuliūdo ateivis.
Andrius sėdėjo atsirėmęs į sieną ir, stengdamasis nekreipti dėmesio į galvos skausmą, mąstė. Jie gali čia pratupėti labai ilgai. Jei prispaustų badas, tikrai galima nudobti Žargoną ir jį suvalgyti. O kas tuomet? Iš jaunojo dievo kaulų pasidaryti kuoką ir nudobti Haldirą? Bet ar jis  valgomas? Koks turi būti organizmas, kad apsvaigtų nuo pieno? Reikia išsisukti, kaip nors kitaip...
Prisimindamas tai, ką skaitė pastarąsias dvi savaites, Andrius suvokė, jog vienintelis būdas pabėgti iš kalėjimo – kilstelėti Žargono lygį. Tačiau, kaip tai padaryti, jei nė vienas autorius neaprašė metodikos. Praktiškai visi kopijavo „Šiek tiek apie viešpatavimo praktiką“ – jei nesuprantate kaip užkopti į aukštesnį lygį, jūs jo neverti. Ir jokių papildomų paaiškinimų, užuominų. Perkūnas autobiografinėje apybraižoje „Kaip niekinami dievai: žaibolaidžiai ir kitos šlykštynės“ užsiminė, jog užkopęs į aukštesnį lygį sugebėjo sukurti kamuolinį žaibą. Tačiau apie patį lygio keitimą – visiškai nieko...
Buvęs pedagogas užsimerkė. Visose knygose paminėta, kad į kitą lygį užkopiama. Ne pakylama, pašokama, persikeliama, užskrendama. Būtent užkopiama. Skirtingi autoriai, skirtingi stiliai, tačiau visi kaip vienas rašo tą patį veiksmą. Kaip galima pažvelgti į tai istoriškai? Žmonės kūrė civilizacijas, kultūras, dievus... Ne, čia per daug nauji laikai. Pradžių pradžia turi būti seniau. Buvo dinozaurai... Ne, čia jau per daug seni laikai. Žmogbeždžionė iškrito iš medžio ir suprato, kad ant žemės taip pat yra visokių gėrybių. Ėdė uogas, šlamštė grybus. Turėjo susidurti ir su ant žemės lakstančiais plėšrūnais... Tuomet vėl lipo į medį... Jei patvinsta upės, visi stengiasi atsidurti kaip galima aukščiau. Moterys pamačiusios pelę lipa ant kėdžių... Kai gauruotas laukinis padaras pradėjo suvokti pasaulį ne vien „maistas ir dauginimasis“, ėmė kitaip žvelgti į kopimą. Kaip į išlikimo simbolį. Medžio kamienu kopti viršun sunku, tačiau yra šakos, į kurias patogu įsikibti, atremti koją. Žmogus patobulino gamtos sukurtą palengvinimą laipiotojams ir sukūrė kopėčias. Jos padėjo ne tik užkopti aukščiau, bet ir pasiekti vaisius ant medžių, iš toliau pastebėti priešus. Žmonės, stengdamiesi apsaugoti savo namus nuo laukinių žvėrių, piktų kaimynų ėmė statyti tvoras. Juk tai paguldytos kopėčios – saugumo ir išlikimo simbolis! Žmogaus sukurtame pasaulyje jų pilna. Dvi lygiagrečios linijos su skersiniais. Net didingi pastatai – fundamentas ir stogas, o tarp jų kolonos sukuria kopėčių iliuziją.
Negi paprasčiausias kopimas kopėčiomis gali pakylėti į aukštesnį lygį? Juk tai elementaru! Aplink turėtų būti vien dievai! Čia turėtų slypėti dar kažkas... Sakralumo suteikimas veiksmui. Stuktelėjimas kardo plokštuma gali būti bausme. Tačiau jei šį veiksmą atliekame kaip apeigą, gauname įšventinimą į riterius. Sėdėjimas ir mykimas gali būti tiek užkietėjusių vidurių pasekmė, tiek bandymas medituojant pasiekti aukštesnį dvasinį ir mąstymo lygį. Sakralumo suteikimas kopimui kopėčiomis. Tačiau iš kur jas gauti kalėjimo kameroje?
Andrius pramerkė akis ir atsistojo. Žargonas ir Haldiras nustebę žvelgė į jo veidą,  kuriame atsispindėjo jausmų kokteilis – sumišimas, dvejonės, užsispyrimas ir viltis. Vyriškis žengė link grotų – statmenų, tarpusavyje susikertančių linijų. Stabtelėjęs nulenkė galvą ir panosėje sumurmėjo:
– Prašau, kad tai, ką sugalvojau, būtų tiesa!
Buvęs pedagogas užkėlė kairę koją ant žemiausio virbo. Akimirkai stabtelėjo ir stipriai įsitvėrė vertikalių strypų. Tuomet lėtai atplėšė kitą koją nuo žemės ir pastatė ją ant aukštesnio virbo. Andrius prisiminė visas kalbos taisykles. Visų kalbų. Kairiąją koją perkėlė ant aukštesnio virbo. Jis žinojo, kada nusikeikė, neteisingai pavartojo žodį, nusižengė kalbos taisyklėms kiekvienas pasaulio žmogus. Andrius užkopė dar aukščiau. Jis žinojo ne tik kada, bet ir kodėl, kalbos taisyklėms buvo nusižengta. Buvęs pedagogas uždėjo koją ant dar aukštesnio virbo. Ir suvokė žodžio galią. Pakėlęs koją ruošėsi kopti dar aukščiau, tačiau jį sustabdė balsas:
– Nereikia per daug įsijausti! – tarė kampe primityvokai nupiešta mergaitė, rankoje laikanti kopėtėles.
– Vis dėl to aš nesuklydau? – nušokdamas ant grindų tarė naujasis dievas.
– Jau buvau pradėjusi manyti, kad jūsų kompanija beviltiška.
– Kas čia vyksta? – vienu metu paklausė Žargonas ir Haldiras.
– Prieš jus, – iškilmingu balsu tarė dvimatė mergaitė, – kalbos puoselėjimo dievas!
– Bet juk aš, – sužiopčiojo Žargonas, – esu kalbos puoselėtojas!
– Deja ne, – nusišypsojo nepažįstamoji. – Tu esi kalbos švarumo dievas.
– O kas aš? – susiraukė Haldiras.
– O tu... – mergaitė sudvejojo. – O tu vis dar gali būti kuo nori.
– Aš esu elfas, – nusišypsojo ateivis, – ir padėsiu hobitams sunaikinti žiedą!
– Palauk, – šūktelėjo Andrius, – ar tu tikrai to nori? Negi manai, kad valkiojimasis su mažais žmogiukais bus įdomesnis už tai, ką tau teko patirti su mumis?
– Na, nežinau. – susimąstė Haldiras. – Jeigu gaučiau nemirtingumą, nesibaigiančias muilo gabalėlių atsargas ir dar pavyktų susitarti su Sebastianu, kad pagamintų timpą, kuri per penkiasdešimt metrų gali pataikyti į keikūno gerklę ir turi integruotą mp3 grotuvą bei skyrelį pieno buteliui, – manau pasiliksiu.
Andrius pažvelgė į dvimatę mergaitę. Ši gūžtelėjo pečiais ir tarė:
– Tu gali sau į pagalbininkus pasirinkti ką tik nori ir jam suteikti žemiausio lygio dieviškų galių.
– O ką veikti man? – paniuręs burbtelėjo Žargonas.
– Juk mes visai gera komanda, – nusišypsojo Andrius, – tau sekasi artimose kautynėse, Haldirui – tolimesniuose atstumuose. Be to, tu esi kategoriškas kalbos grynintojas, mūsų ufonau... elfas – atlaidus kai kurioms nesąmonėms. Manau sugebėsime sutarti ir neperlenkti lazdos.
– Tebūnie, – tarė kalbos švarumo dievas.
– Na, vaikučiai, žaiskite gražiai, – pasakė dvimatė mergaitė ir sienomis nuėjo tik vienai jai žinomais keliais.
Andrius atsisuko į grotas, perbraukė jas pirštais ir tarė:
– Išnyk!
Grotos akimirksniu dingo, tarsi niekada čia ir nebuvusios. Naujasis dievas atsisukęs į savo padėjėjus tarė:
– Keliaukite namo, aš turiu sutvarkyti dar vieną reikalą.

*****

Judantis organinis visiškai autonominis rašantis sonografas grabinėjo Nesąmonę tuo metu, kai pro duris įžengė Andrius.
– Ar tu nezhinai, kat rejke belztiz daugiau dvitaškis atveriantysis skliaustelis! – pasipiktino kalbos darkymo dievas.
– Abscisės niveliacija katiniškumo dehidratacija! – šūktelėjo šiuolaikinio meno deivė.
– Taip jau susiklostė aplinkybės, – nusišypsojo Andrius, – kad aš tapau kalbos puoselėjimo dievu. Priešingai nei Žargonas, manau, kad kalboje turi būti visko. Ir noriu pasiūlyti susitarimą: dirbkime kiekvienas savo darbą, tačiau nenoriu, kad būtų tokių masinių nesąmonių kaip prekybos centre, kai muilai ir spiros lakstė į visas puses. Kitaip man teks padaryti ką nors negero. O dabar galite tęsti savo iškryp... tfu, norėjau pasakyti užsiėmimą.

*****

Andriau, vienatini kalbos puoselėtojau!
Neleisk mums nusikeikti ir atleisk mums mūsų klaidas,
Kaip mokytojai atleidžia savo mokiniams!
Saugok mus nuo Judančio organinio visiškai autonominio rašančio sonografo
Ir jo žmonos Nesąmonės!

Vietoje epilogo

Sebastianas, Likimas, Giltinas ir dvimatė mergaitė sėdėjo prie stalo ginklų parduotuvėje. Antrajame aukšte skambėjo „Twin peaks“ garso takelis ir „Om, om, om, kaip gera pavalgyti amerikietiško šlamšto ir atsiauginti lašinius! “
– Sakiau, – nusišypsojo Sebastianas, – kad iš bomžo pavyks padaryti dievą.
– Na, bet pagalbos reikėjo nemažai, – šiek tiek paprieštaravo Likimas.
– Be to tu planavai, – įsiterpė dvimatė mergaitė, – kad Žargonas, iškopęs į aukštesnį lygį, dievu pavers Andrių. Ir apie Haldirą jokios kalbos nebuvo.
– Ei, tas elfonautas – Likimo išdaiga, – ranka mostelėjo ginklų valdovas. – Jei jis nebūtų nagų prikišęs, manau viskas būtų pasisukę kiek kitaip.
– O man visai patiko tas bičas su ilgu vardu, – liūdnokai tarė Giltinas, – galėjo jam labiau pasisekti.
– Vienaip ar kitaip, – šyptelėjo Sebastianas, – buvo smagu. Kokią religiją kursime dabar?
– Gal šį kartą padarom kokią nors rimtą? – pasiūlė mirties dievas.
– Nuobodu, – burbtelėjo Likimas. – Be to jau krikščionybė yra.
– Gal tuomet kokią siaubo? – nerimo Giltinas.
– Banalu, – susiraukė Likimas, – juk yra satanizmas ir dar kažkas...
– Žiūrint kaip pateiksi, – susimastė Sebastianas. – O gal darom fobijų garbintojus?
– Gerai, – nusišypsojo mirties dievas, – darom. Ir tegul jie nebijo manęs.
– Ar jūs pagalvojate, kiek yra fobijų? – susiraukė dvimatė mergaitė. – Prisiveis visokių nusipenėjusių fifų deivių – praeiti nebus galima. Gal reikėtų kiek patikslinti.
– Religija, kurios dievybė – baimė, – pasiūlė Likimas, – maldos forma – ko nors išsigąsti, tačiau jie nebijo mirties.
– O deive turi tapti tipinė fifa! – šūktelėjo Sebastianas.
– Tai kad tik jos bukumo galima bijoti. – susiraukė Giltinas.
– Čia ir prasideda visas smagumas – kaip blondinę paversti siaubo įsikūnijimu! – nusijuokė ginklų valdovas.
– Man tinka! – linktelėjo Likimas.
– Tebūnie, –  pritarė ir mirties dievas,  – nors man atrodo, kad gausis kažkas panašaus į šiuolaikinio meno deivę.
– Nutarta, – tarė dvimatė mergaitė. –Šio mėnesio tema – fifos pavertimas baimės deive, religijos maldos forma – ko nors išsigąsti, tačiau pasekėjai nebijo mirties.