2009 07 29
Žvelgiu į žemę degančią žemuoginio saldumo pašvaistėm. Tik tris mėnesius kelio į vakarus, kur žmogus be regos smėlyje raižė ženklus smiliumi, nežinodamas nei kodėl, nei ką tai reiškia. Visi žinome, jog tamsumos padeda pridengti net beregystę. Smiltys prilipusios prie odos ir takeliai žemės
Žvaigždynuos. Pasakojo dar nesuvokiamą istoriją.
Kito žmogaus prakaite skendo moteris. Jis apčiuopė, tai ką perdavė aklasis. Savo pirštų pagalvėlėmis braukė per savosios odą, it per Brailio raštu išmargintą lapą. Tekstas buvo pilnas ženklų ir raidžių. Bandė perprasti...
Nuo visų baltojo pastato pakopų šilkais apsikarsčiusios Rytų šokėjos rodė pirštais į padangių bokštų smailes. Matydamos, kaip kirba dangaus uogos, jų viduje nematomas rašalas skiedėsi su nauja istorija. Iškėlę dešines rankas su skambučiais jas virpino bandydamos prisišaukti aušrą. Sako ji – protingesnė.
Šuo visas išsipaišęs, apskuręs ir pilnas blusų. Jau beveik prie agonijos slenksčio viską suprato, bet niekam negalėjo to paaiškinti. Šunys nebyliai, net apie savo skausmą negali pasiguosti.
Tarp medžių,. kur pieva persipina su miško samanomis, buvo ištemtas kupranugario kailis. Visas jis taipogi anglies juodumu dengėsi. Naktį neįžiūrimu, bet kitoje šalyje, tai būtų pavadinta hieroglifais, nes niekas, netgi stebintis atidžiai neįžvelgtų aklumo.
Istorijos nenutrūksta – jas sustabdo rašantysis, kai persisotina iš savęs sklindančiais žodžių srautais, arba kai išsikvepia popierius. Kartais mirštama... tada, visa kas liko neišsakyta paliekama papasakoti kitiems. Bet kaip ir visos pabaigos, taip ir toji – sąlyginė, nes prasideda vieno galvoje, o baigiasi šimtam kitų.
Neregys niekur neskubėjo, bet kiti norėjo viską pabaigti greičiau. Ir sukūrė tuos pačius pasakojimus, tik su kitom pabaigom. Neregys to nežinojo. Jis matė, tik raides savo švytinčias ir pasidengusias perregimu auksu.
Mes visi esam įspausti vienas kitame.
Kaip tądien, buvom motinose, tik nepamenam, bet tvirtai tai žinome... nes mes