Barakudos dienoraštis arba olialia pupytės vasara

Sveiki! Aš – „barakuda“. Kodėl visi bijo šito žodžio? Juk dabar taip madinga gyventi iš svetimos kišenės...   Nuo olialia pupyčių ir panašių blondinių sukas galva. Kalbėčiau apie puslaidininkių
chemija, bet vyrai mano, kad aš kvaila, o moterys, išskirus buvusias  bendradarbes nežino kas tai.

Apie ką galėčiau kalbėti? Gal apie meilę? Per krizę, kai yra svarbiausia duonos kąsnis ir nusipirkti naujus batus išpardavimą, kad žiemą nereikėtų vaikščiot basai?  Čia jau patys supratot – keista.

Hm, kuo užsiimt per krizę? Eit dirbt pas didįjį monopolininką  sąlygom 12 – 16 val. per parą  be pietų petraukos, o gaut 800 lt/ popieriuje  už kontraktines 8 h?  Hmm … 500 lt butas, 110 lt transportas, 50 lt telefonas, 50 lt internetas ir … Ir aiškiai matemamatiškai aišku, kad nėr ką valgyt

Dar galiu eit į sriptrizo klubą ten alos neblogos, nu aišku, jeigu važinėsi pas klientus į viešbutį ir šoksi“ šokį“, kuris toli gražu toli nuo striptizo...

Kur, po velnių, dėtis?  Aš chemikė, rašytoja ir t. t. Chemijos pramonės seniai Lietuvoj niekam nereikia... Kaip rašytoja? Hm dar nieks neparašė Cicino  BIOGRAFIJOS, jei labai paskubėsiu gal ir būsiu pirma... Bet ką iki tol valgyt? Konservus iš maisto banko? O kuo tada mokėt už butą?

Lietuva... Iš atlyginimo nepragyvensi, iš pašalpų išgyvent (kurios vis mažėja) reikia būt supermenu

Belieka dvėst badu asfalto gi negrauši, ypač žiemą... Vasarą sutinku – pakrūmėse dar auga dilgėlės...................... ....................