Pirmosios Žargono kovos (2) (MT:Rašykai)

Žargonas užsitaisė pistoletą (kaip tai padaryti rado prie ginklo esančioje instrukcijoje) ir piktdžiugiškai nusišypsojo.
- Andriau, - maloniu balsu tarė jaunasis dievas, - gal galėtum mane nusiųsti pas tuos du vyrus, kuriuos buvau aplankęs  pirmiausiai.
Padėjėjui tereikėjo pagalvoti apie keiksmažodžius, ir jis vėl išvydo porą vyrų, šįkart besidalinančių papuošalus ir pinigines. Žargonas pasišvilpaudamas nužingsniavo link sidabrinio žiedo. Dievui pranykus, Andrius pasitrynė rankas ir patraukė link baro – šį kartą gal pavyks bent gurkšnelį...
Staiga pro sienoje atsilapojusias duris tiesiog įskrido jau porą kartų matytas nepažįstamasis. Jis apsidairė ir, pamatęs išsižiojusį Andrių, prilėkė artyn.
- Kur Žargonas? – iškošė pro dantis.
- Na, jis išvyko į misiją... – išlemeno vyriškis.
- Kas per porelė, - sudejavo nepažįstamasis. - Nieko nesugebantis padaryti dievas ir jo padėjėjas bomžas.
Sidabriniame žiede pasirodė Žargonas. Jis neatrodė nei labai patenkintas, nei labai nuliūdęs. Apsiniaukė tik išvydęs svečią. Pastarasis laiko negaišo ir paklausė:
- Ką pridirbai?
- Na, nuėjau pas keikūnus. Jie planavo mane nudėti antrą kartą, bet aš pasinaudojau elektrošoku, kurį gavau iš to prekeivio ginklais...
- Elektrošoku?!
Nepažįstamasis nulėkė prie sienos,  ir jam prieš nosį atsirado durys. Kelioms akimirkoms dingęs už jų,  su savimi atsitempė  ginklų valdovą.
- Tavo darbas? – pasidomėjo nepažįstamasis, rodydamas pirštu į pistoletą.
- Mano, - atsakė Sebastianas. - O ką?
- Kodėl tu naujokui duodi ginklą, kuriuo tas gali iškepti žmones?
- Iškepti  žmones?! – nustebęs šūktelėjo pardavėjas.
- Taip, - įsiterpė Žargonas, - iškepė akimirksniu, kaip žaibo trenktas.
- Po velnių, - burbtelėjo ginklų valdovas, - Perkūnas vėl prisigėrė ir vietoje to, kad rozetes tvarkytų, visokių nesąmonių pridirbo...
- Kad daugiau niekada, - pro dantis iškošė nepažįstamasis, - naujokams neduotum neišbandytų ginklų!

*****

Ginklų valdovas kuitėsi savo parduotuvės lentynose. Kartais kažką suburbėdavo panosėje, pažiūrėdavo į Žargoną, atsidusdavo  ir vėl įnikdavo į paieškas.
- Na, nejau neturi nieko nemirtino? – neiškentęs pasidomėjo Andrius.
- Turiu, bet negi manai, kad Žargonas sugebės ką nors padaryti su kuoka?
- Nereikia manęs taip nuvertinti! – įsižeidė jaunasis dievas.
- Na, taip, - gūžtelėjo pečiais Sebastianas, - tą banditą, manau, iškepei labai gražiai.
- Užtat kitas nė necyptelėjęs išsiplovė burną! – šūktelėjo Žargonas.
- Turiu idėją, - nusišypsojo ginklų valdovas. - Į visas operacijas su savimi nusitempk ir Andrių. Jį pribaik kokiu žiauriu būdu ir sakyk, kad nusidėjėliams bus taip pat, jei jie burnų neprasiskalaus... Žinoma, pirmiausiai savo padėjėjui nemirtingumą turėtum suteikti...
- Ė! Nenoriu, kad mane nuolat žudytų! – užprotestavo Andrius.
- O kaip suteikti nemirtingumą? – idėja susidomėjo Žargonas.
- Ech, buvau pamiršęs, kad tu naujokas... – Sebastianas susiraukė.
- Sakau, - rankomis sumosikavo Andrius, - nenoriu numirinėti!
- Na, gerai, - gūžtelėjo pečiais ginklų valdovas, - galiu duoti neperšaunamą liemenę - gal bent šiek tiek padės...
- Jam ir galva nukentėdavo, - įsiterpė Žargono padėjėjas. - Reikės ir šalmo!
- Klausykit, - susiraukė Žargonas, - aš esu kalbos švarumo, o ne karo dievas!
- Tiems jaunikliams niekaip neįtiksi, - burbtelėjo Sebastianas.
Pokalbį nutraukė tyliai pro duris įsmukęs nedidukas žmogelis. Nosinaite apsišluostęs plikę, pasitaisęs akinius ir kiek įtariai nužvelgęs Žargoną su Andriumi, kreipėsi į ginklų valdovą:
- Man reikėtų kokio nedidelio ginkliuko... Gal turi atliekamą atominę bombą?
- Ar nuo proto nušokai? – šūktelėjo pardavėjas, - Jau daviau vieną kartą, tai ką tu pridirbai? Nereikia man antro šaltojo karo ar trečio pasaulinio...
- Bet verslas tau gerai tuomet sukosi... – nepasidavė žmogelis.
- Man verslas visada gerai sukasi, - atkirto ginklų valdovas. -Nors... Žiūrėk, galim padaryti taip: tu šitiems dviems suorganizuoji pagalbą, o aš tau duodu, pavyzdžiui... Hmmmm... Mėgintuvėlį choleros bakterijų.
- Na, nežinau, - susiraukė akiniuotis, - kažkaip cholera įspūdžio nedaro...
- Tu pagalvok, - nusišypsojo Sebastianas, - kas smagiau: ar blykst ir nėra miesto, ar miestas pilnas šikančių žmogiukų?
- Hehehe, - išsiviepė žmogelis. - Gerai, duok  man tos choleros, paderinsiu jiems pagalbą.
Pirkėjui išėjus Žargonas paklausė:
- Kas jis toks?
- Likimas, - gūžtelėjo pečiais ginklų valdovas. - Kartais jis mėgsta pridaryti nesąmonių, tačiau žodžio laikosi. Ir laiku atsiskaito.
- Bet juk tu man nemokamai davei ginklą...
- Pripažinsiu, - šyptelėjo Sebastianas, - man paprasčiausiai įdomu, kaip pasibaigs visa šita nesąmonė. Ko tik žmonės negarbino: klūpodavo prieš akmeninius falus, meldėsi gamtos stichijoms... Tačiau sukurti kalbos puoselėtoją... Nepyk, bet man tai atrodo kiek nesveika.
- Ačiū už atvirumą, – numykė Žargonas.
- Nereikia nervintis, - nusijuokė ginklų valdovas, - kai aš atsiradau, visi irgi galvas kraipė, kam toks dievas reikalingas. O dabar be manęs ir pati mirtis kartais neprasisuka.
- O kaip išlipti iš naujoko vystyklų? – pasidomėjo jaunasis dievas.
- Na, paprasčiausiai reikia užkopti į aukštesnį lygį, - šyptelėjo Sebastianas. - Arba ne. Ateis laikas ir suprasi. Jei nesuprasi – nėra tau vietos dievų panteone.

*****

Žargonas vaikščiojo po savo milžinišką biblioteką, o Andrius, sėdėdamas prie židinio, mintyse keikė savo viršininką. Jei šis kur nors iškeliautų, atsirastų galimybė nuslinkti iki baro. Ir galbūt net pagaliau pavyktų išgerti bent gurkšnį...
- Ir kur ta pagalba? – neiškentęs šūktelėjo Žargonas.
Supratęs, kad tai puiki galimybė jaunąjį dievą kur nors išsiųsti, Andrius ilgai nelaukė:
- Na, nemanau, kad sėdint vienoje vietoje galima rasti pagalbą. Kaip sakoma, belsk ir bus atidaryta, ieškok ir rasi...
- Gal tu ir teisus, - gūžtelėjo pečiais Žargonas. - Surask man kokio nors darbo.
Tikriausiai net pats Andrius nepasakytų, apie kokias klaidas pagalvojo tuo metu. Jam labiau rūpėjo, kaip sėkmingai nusigauti iki baro. Prieš akis šmėkštelėjęs vaizdas neatrodė itin grėsmingai. Galbūt kalbos puoselėtojo nepribaigs itin greitai...
Vis dar susimastęs Žargonas nužingsniavo link sidabrinio žiedo. Jam nebuvo labai svarbu, kur pateks, tačiau aplinka, kurioje atsidūrė, privertė išsižioti.

*****

Žargonas trenkęs durimis išėjo į gatvę. Savon erdvėn grįžti jis visai nenorėjo – tikriausiai vos parsiradęs priplotų Andrių. Vos spėjo žengti kelis žingsnius, kai ant kažko slystelėjo. Keiktis Žargonui neleido kalbos švaros dievo statusas. Tačiau jis prisiekė, kad sutikęs Likimą, pasakys, ką galvoja apie jo choleros bakterijas. Diplomatiškai, bet pasakys.
Mintis nuo apdergto šaligatvio atitraukė keistas zvimbimas danguje. Žargonas pakėlė akis ir jau nežinia kelintą kartą tą dieną išsižiojo. Virš namų tyliai zvimbdama sklendė skraidanti lėkštė. Staiga danguje atsirado dar vienas objektas, kurį tebuvo galima apibūdinti tik kaip milžinišką aplamdytą prekybos centro vežimėlio ir šiukšlių konteinerio hibridą. Šis milžinišku ratu kliudė skraidančią lėkštę, ir pastaroji smigo žemyn kaip akmuo. Žargonas spėjo pagalvoti, kad mirs bene kvailiausia mirtimi, bet jam, kaip dievui, net Darvino apdovanojimai nepriklausys. Skraidanti lėkštė neleido minčiai tapti realybe ir tėškėsi ant asfalto už poros metrų nuo jaunuolio, sukeldama dulkių debesis. Smūgis, sudrebinęs žemę, buvo toks stiprus, kad kalbos puoselėtoją pargriovė ant žemės.
Kosėdamas Žargonas stebėjo, kaip nukritusio aparato šone prasiveria liukas, kuriame nutvieksta skaisčios šviesos pasirodo laiba figūra didele galva. Nors sveikas protas klykė, kad reikia grįžti į savąją erdvę, jaunasis dievas pasidavė smalsumui. Ateivis prisiartino prie Žargono ir milžiniškomis akimis jį nužvelgė.
- Čia Žemė? – paklausė atėjūnas.
- Ne, - išlemeno Žargonas. - Čia - asfaltas, žemė giliau...
- Įdomus aborigenų mąstymas, - pats sau burbtelėjo ateivis ir garsiai pasidomėjo: - O kur galima surasti mišką su kitais elfais?
- Elfais? – pasitikslino kalbos puoselėtojas.
- Na, taip, - linktelėjo galvą ateivis, - elfais. Tokiais kaip aš.
- Tai jūsų čia daug? - Žargonas nuo tokios žinios net ant kojų pašoko. - Prasidėjo ateivių iš kosmoso invazija?
- Tave kliudė mano lėkštė? – atsargiai pasiteiravo didžiaakis.
- Minutėlę, - papurtė galvą Žargonas. - Aš nesuprantu... Kas tu? Iš kur tu? Ką čia veiki?
- Aš – Haldiras, - išdidžiai tarė ateivis. - Elfas, nusprendęs padėti hobitams nunešti žiedą į ugnikalnį. Ilgai ieškojau legendinės Žemės ir, kai jau buvau beprarandąs viltį, likimas man lėmė taip netikėtai ją surasti.
Žargonas įdėmiai žvelgė į ateivį iš kosmoso. Ausyse skambėjo Sebastiano žodžiai: „Kartais jis mėgsta pridaryti nesąmonių, tačiau žodžio laikosi. “ Ir tuomet jaunasis dievas nusprendė, kad Likimui moralą atskaitys ne tik dėl pridergtų gatvių.

*****

Andriui visas išgertas alkoholis išgaravo akimirksniu, kai pamatė, su kuo grįžo Žargonas. Tikriausiai seno pedagogo neturėtų stebinti jokios keistenybės... Tačiau ateivis iš kosmoso dievo namuose?! Andrius pajuto, kad žemė po kojomis susiūbavo. Žargonas praslinko pro šalį net nepastebėjęs aptuštėjusių butelių. Ateivis iš kosmoso sekė paskui, nors neatrodė, kad būtų itin patenkintas.
- Andriau, - tarė Žargonas, išsidrėbdamas krėsle, - atnešk man kokį butelaitį... Ir sau pasiimk. Bus apie ką pakalbėti.
Kartoti neprireikė - dievo padėjėjas po akimirkos jau buvo netoliese su keliais buteliais. Iš grindų  paslaugiai išlindo krėslas ir staliukas su taurėmis.
- Taigi, Andriau, - jaunasis dievas mostelėjo ranka į patogiai ant krėslo įsitaisiusį keistąjį svečią, - čia - Haldiras. Likimas atsiuntė jį mums padėti. Jei dar nesupratai,  Haldiras yra ateivis iš kosmoso. Nepaisant to, jis šventai įsitikinęs, kad yra elfas.
- Aš ir esu elfas, - piktokai burbtelėjo. - Esu aukštas, mano akys ilgos, ir turiu timpą.
- Timpą? – pasitikslino Andrius.
- O kuo daugiau elfai šaudo? – prunkštelėjo Haldiras.
- Ginčytis neverta, - atsiduso Žargonas. - Per tris valandas jo įtikinti nesugebėjau. Jis perskaitė kažkokio asilo verstą „Žiedų valdovą“, kuriame nurodyta, kad elfai timpomis šaudo ir turi ilgas akis. Tas pats tipas yra išvertęs žymiojo Viljamo Kratančio Ietį „Romeo ir Džiuljetą“. Manau, daugiau apie tekstų kokybę aiškinti nereikia.
- Ir ką jūs išmanote apie elfus? – burbtelėjo ateivis.
- Nesinervink, - numojo ranka Žargonas, - geriau išgerk.
- Man pasidarė velniškai įdomu, - susiraukė Andrius, - kokia mums nauda iš to ateivio?
- Elfo! - pataisė Haldiras vieną po kito užsiversdamas butelius.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais kalbos puoselėtojas. – Juk galėjau visai jo nesutikti, jei  po misijos būčiau iš karto grįžęs...
Žargono veidas pasikeitė. Andrius pagalvojo, kad jaunasis dievas galėtų atlikti ne tik kalbos puoselėtojo, bet ir neišvengiamos lemties vaidmenį. Kelias akimirkas atrodė, kad jaunuolis savo padėjėją priplos vietoje.
- Jei dar kartą, - pro dantis iškošė Žargonas, - mane pasiųsi į gėjų svingerių vakarėlį apie tai neįspėjęs...
- Hihihi, - sukikeno Haldiras, - ar jie tave lietė?
- Ne! Nes supratęs, kur papuoliau, pasakiau jiems, kad jei atsiklaups, užsimerks ir išsižios... Et, nesvarbu. Teko muilo formą kiek pakeisti, tačiau burnas išsiplovė visi.
Andrius su Haldiru įsmeigė žvilgsnius į Žargoną. Šis gūžtelėjo pečiais ir savo padėjėjui tarė:
- Tavo kambaryje esantį muilą padariau tokios pačios formos, kad nesugalvotum vėl ko nors panašaus iškrėsti.
- Tai juk šlykštu! – šūktelėjo Andrius.
- Gėjai svingeriai irgi šlykštu, - sukikeno kalbos puoselėtojas. - Taigi, lygiosios.
- Ei, baikit pyktis, - įsiterpė Haldiras. - Geriau vietoje gaiviųjų gėrimų atneškite ką nors kalančio į galvą. Pavyzdžiui, pieno...

*****

Anupras sėdėjo prie stalo ir be perstojo kaleno spausdinimo mašinėle. Jis buvo įsitikinęs, kad tikrasis rašymo procesas gali vykti tik naudojantis klasikinėmis priemonėmis. Būtų rašęs parkeriu, o gal net plunksna, tačiau tuomet žodžiai būtų radęsi per lėtai, kad spėtų paskui gilias ir greitas mintis. Be to, ranka rašytų tekstų nenorėjo priimti daugelis redakcijų. Anupras pakėlė rankas virš klaviatūros, tarsi išprotėjęs pianistas virš rojalio, tačiau šventą kūrybinį procesą nutraukė atsivėrusios durys.  Į kambarį įžengė jaunas vyrukas ir ateivis iš kosmoso. Pastarasis atrodė nelabai tikroviškai, gal netgi banaliai – jokių antenų, čiuptuvų, žnyplių ar spygliuotų genitalijų. Visiškai ne toks, kokius ufonautus savo šedevruose piešė Anupras.
- Lauk iš mano kambario! – nelabai mandagiai pasisveikino genialumu trykštantis autorius.
- Anuprai, - tarė jaunasis dievas, - aš atėjau pranešti, kad tau nebegalima darkyti kalbos. Tu prišnekėjai visko...
- Pienburni, - pasiuto vyras, - ką tu man aiškini? Aš studijavau penkiuose universitetuose...
- O nors vieną baigei? – įsiterpė Haldiras.
- O tu, banalusis ufonaute, iš viso čiaupkis! Aš knygas rašau! O jūs kas tokie?
- Aš Žargonas – Kalbos švarumo brolijos dievas...
- Psichas nelaimingas! Štai, iš pradžių pasiskaityk normalių knygų, - sušuko Anupras sviesdamas vieną rankraštį į atvykėlius, - o tuomet aiškink man apie kalbos švarą.
-  Čia tai geras, - šūktelėjo Haldiras pervertęs lapus. -Tik paklausyk: „Ji jo suėmė ir ji nusistebėjo koks jis ilgas ir didelis, nes ji jo dar niekada nebuvo mačiusi. “ Žinok, ir daugiau gerų vietų yra... Eee... Čia lapai su tomis porno scenomis kuo aptaškyti?
- Išsigimėlis, - stūgavo Anupras. -Iiškrypėlis! Tuoj aš jus...
- Mums padarysi tą patį, - neleido užbaigti ateivis, - ką darai su knygomis? Fui!
- Baikit, - suriko Žargonas ir greitakalbe išbėrė: - žodžiu, taip  - tu prišnekėjai visko, kas tik ant liežuvio užplaukė. Visus kitus žodžius tu  tarsi gerai pagalvojęs. Tu pradėsi kalbėti gražiai ir taisyklingai, jei išsiplausi burną šiuo muilo gabalėliu.
Haldiras nesikuklindamas gestikuliavo, bandydamas parodyti, kokia turėtų  būti burnos plovimo procedūra. Tikriausiai būtent taip ji atrodė gėjų svingerių susitikime.
- Tau tereikia prasižioti, - kalbėjo Žargonas, nematydamas savo bendražygio veiksmų, -  jei sutinki.
Iš nuostabos Anuprui atvipo žandikaulis. Haldiras nelaukė nė akimirkos. Griebė iš Žargono rankos muilo gabalėlį, užtaisė timpą ir šovė genialiajam autoriui tiesiai į gerklę. Anupro akys išsprogo, iš burnos pradėjo veržtis putos.
- Ką tu darai?! – suriko kalbos puoselėtojas.
- Naudojuosi proga, - atkirto ateivis. - Žiūrėk, kaip gerai gavosi, burna bus švarutėlė!
- Man regis, - susiraukė Žargonas, - jis paspringo...
- Na, reiškia švari bus ne tik burna...
Jaunasis dievas nieko nespėjo atsakyti – už Anupro nugaros išgriuvo siena, ir pro skylę kambarin įžengė raumeningas vyras.
- Ėhėj... o dabar tai bus... – nusiminė Haldiras.
- Kas čia toks? – pasidomėjo Žargonas.
- Judantis organinis visiškai autonomiškas rašantis sonografas.  Jį sukūrė keli girti mūsų mokslininkai, pažiūrėję jūsų komediją „Terminatorius“. Deja, į jo smegenis sukėlė ne geriausios literatūros, o internete aptiktą Organizuoto neraštingumo emisijos sektos puslapio duomenų bazę.
- Svejki dvitaškis dė didžioji dė didžioji, - tarė raumeningasis. - Ash nelejsju taip elktis su mano pasekejejs dvitaškis atveriantysis skliaustelis.
- Gal tu ir nemirtingas, - burbtelėjo Haldiras, - bet aš tepu slides.
Kaip tarė, taip ir padarė. Žargonas porą akimirkų dvejojo, tačiau, autonomiškam sonografui žengus artyn, irgi spruko pro duris. Ateivį pasivyti nebuvo lengva – tik už poros kilometrų jaunasis dievas šiaip ne taip prisigretino prie Haldiro.
- Stop! – sušvokštė Žargonas.
- Kas nutiko? – sustojęs pasidomėjo ateivis.
- Ir kur tu taip leki?
- Kuo toliau nuo TO. Pagalvojus apie tai, ką tu kalbėjai, jis irgi yra dievas... ypač žinant kiek turi visokių pasekėjų.
- Bet juk tu turi žinoti, - gaudydamas orą tarė Žargonas, - kaip jį išjungti.  Juk tai tavo draugelių darbas...
- Na, tikriausiai jį buvo galima išjungti, kol dar neturėjo tiek garbintojų. Mums tik vargais negalais pavyko jį išguiti iš savo planetos.
- O kaip jūs tai padarėte? – kamantinėjo kalbos puoselėtojas.
- Teko ilgai palaužyti galvas, tačiau sprendimo būdą suradome. Visas moteriškos lyties atstoves įtikinome atsisakyti to tikėjimo pasakę, kad toms, kurios klauso  Judančio organinio visiškai autonomiško rašančio sonografo kalbų, mažėja papai...
- Krūtys. – pataisė Žargonas.
- Na, jei nuo to tau geriau, tebūnie krūtys.
- O kaip su vyriškos lyties atstovais? Pasakėte, kad nuo tų kalbų mažėja falas?
- Velnias, - burbtelėjo Haldiras, - apie tai nepagalvojome. Mes pasakėme, kad tie, kurie susirinks Stenančio jūrų kirmino krateryje, nemokamai gaus nuogos manekenės nuotrauką, kurią galima naudoti kaip mobilaus telefono ekrano paveikslėlį. O kai susirinko visi pasekėjai, mes ten numetėme atominę bombą.
- Bijau, kad šis metodas mums netinkamas.
- Kodėl?
- Na, už mirtį atsakingas dievas neapsidžiaugs, jei imsimės jo darbo. Jis ir taip pasiuto, kai iškepiau vieną banditėlį...

*****

Žargonui ir Haldirui įžengus į ginklų parduotuvę, Sebastiano antakis šoktelėjo aukštyn.
- Galima paklausti, ką tokio su Andriumi padarei? – pasiteiravo pardavėjas.
- Čia ne Andrius, - atsakė kalbos puoselėtojas, - o Haldiras. Jį Likimas atsiunė.
- Aš - elfas, - įsiterpė ateivis. - Atvykau čia padėti hobitams sunaikinti žiedą, bet sutikau šitą... hmmmm... dievą ir nusprendžiau kurį laiką pagelbėti jam.
- Mjooooo, – numykė ginklų valdovas, - kuo toliau, tuo įdomiau: dievas su savo padėjėjais – kvaištelėjusiu ateiviu iš kitos planetos ir bomžu... atsiprašau, benamiu.
- Man reikia, - tarė Žargonas, nutaisęs kiek galima nerūpestingesnį veidą, - kokio nors rimto ginklo.
Sebastianas kelias sekundes atidžiai stebėjo kalbos puoselėtoją. Tuomet pasisuko į lentynas ir ėmė kuistis ten sudėtose dėžėse. Jaunasis dievas nesitikėjo, kad viskas klostysis taip lengvai. Jis netgi nusišypsojo. Kol pardavėjas jam neištiesė ginklo.
- Šis vandens pistoletas užpildytas rūgštimi? – pasiteiravo Žargonas.
- Ne, vandeniu.
- O tai ką aš su juo veiksiu?
- Na, gal ką nors mirtinai prajuokinsi, - gūžtelėjo pečiais Sebastianas. - Tau negalima ginklų duoti, nes tu ne mirties ir ne karo dievas.
- Na, bet atsidaro dar viena problema...
- Tave nustojo žudyti, bet pradėjo tyčiotis?
- Ne, - susiraukė Žargonas, - kartu su Haldiru atskrido ir Organizuoto neraštingumo emisijos dievas.
- Tu nori jį nudėti? – pasitikslino Sebastianas.
- O kas belieka?
- Ech, tie naujokai, - atsiduso ginklų valdovas. - Ar tu bent skaitei „Šiek tiek apie viešpatavimo praktiką“? Jis, kaip ir tu, nemirtingas. Priplosi – vėl atsiras. Jei jis tave priplos – ir tu iš naujo atsirasi. r Taip galėsite  daužytis, kol neatsibos. Jei nori jį sunaikinti, tau teks iškopti į aukštesnį lygį. Pavyzdžiui, Jėzus. Subūrė dvylikos specialistų komandą ir ėmėsi socialinių akcijų: įdėjo žuvį į kopijavimo aparatą, pavertė vandenį vynu. Atrodo, nieko įdomaus, tačiau kaip viskas išreklamuota... Būtų jam reikėję gauruotus žmonių protėvius įtikinėti, kad smailas akmuo geriau užmušinėja nei apvalus, kažin ar būtų taip prasisukęs...
Sebastianas nutilo ir kelias akimirkas pažaibavęs akimis pratęsė:
- Jis bandė su manimi konkuruoti. Nežudyk artimo savo. Jei kas duoda į dantis, paprašyk, kad likusius išdaužtų... O ką tuomet žudyti?! Ufonautus? Oi, nepyk Haldirai!
- Aš – elfas! – visai neįsižeidęs atsakė ateivis.
- Na, gerai - elfas, kad taip jau nori - gūžtelėjo pečiais ginklų valdovas. - Taigi, Jėzus su savo akcijomis išgarsėjo, o tuomet – šast į aukštesnį lygį, ir pažiūrėkit, kas gavosi!
- Nori pasakyti, - atsargiai pasiteiravo Žargonas, - jog mane turi nukryžiuoti?
- Pradedu prarasti viltį, - atsiduso Sebastianas, - kad iš tavęs kas nors padoraus gausis. Kiekvienas turi savitą kelią, kaip užkopti į aukštesnį lygį.
- Tai nepadėsi? – nuliūdo kalbos puoselėtojas.
- Aš ir taip labai daug pasakiau. O ginklo tau neduosiu. Buvo atlėkęs tavo kuratorius, domėjosi, ar timpos nepardaviau.
- Negi Anupras numirė? – išsigando Žargonas
- Ne, bet pasak Giltino, duok kvailiui timpą – ir lėktuvą numušti sugebės.

*****

Žargonas vaikščiojo iš vieno bibliotekos kampo į kitą, Hadiras gėrė viskį, o Andrius – sultis. Pastarieji buvo susilažinę, kuris sugebės daugiau išgerti. Kalbos švarumo dievui ramybės nedavė klausimas, kaip užkopti į aukštesnį lygį. Būtų galima suburti didelį būrį pasekėjų... Šiuo metu Kalbos švaros brolijai priklausė naujojo dievo kūrėjai bei naujai prie tikėjimo prisijungę gėjai svingeriai. Anuprą tikriausiai iš doros kelio išvedė Judantis organinis visiškai autonomiškas rašantis sonografas. Net jei gautų daugiau pasekėjų, Žargonas neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti toliau. Sebastianas sakė, kad kopimo į aukštesnį lygį procedūra nesisieja su tikinčiųjų skaičiumi. Ir su nukryžiavimu nesisieja... Staiga jaunajam dievui į galvą trenkė mintis – „Šiek tiek apie viešpatavimo praktiką“! Ši knyga tikrai turi būti bibliotekoje.
Kalbos puoselėtojas tekinas pasileido tarp knygų spintų. Po kelių sekundžių savo rankose jau spaudė dievišką vadovėlį. Turinyje sparčiai susiradęs skyrelį „Kaip kopti į aukštesnį lygį“, atsivertė reikiamą puslapį ir ėmė skaityti:
„Daugelis dievų anksčiau ar vėliau susidomi, kaip iškopti į aukštesnį lygį. Jei jau atsivertėte šį puslapį, nė neskaitęs to, kas prieš tai parašyta, reiškia, susidūrėte su šiuo egzistenciniu klausimu. Visiškai jus suprantu. Ko vertas vien gebėjimas išlikti tuomet, kai išnyksta visi pasekėjai! Jei jums įdomu, kaip išlikti amžinu, kaip pasiekti to, kas tik nedaugeliui pavyksta, skaitykite toliau.
Kopkite į aukštesnį lygį. Negi tikėjotės, kad ant padėkliuko pateiksiu visą informaciją? Jei pats nesuvokiate, kaip tai padaryti, jums nepadės nė smulkiausia instrukcija. Ir neskaitykite knygų nuo vidurio! “

*****

Sebastianas, pasirėmęs ant prekystalio, piktai žiūrėjo į nediduką akiniuotą žmogelį, vis pasišluostantį plikę nosinaite. Galiausiai ginklų valdovas tarė:
- Aš prašiau jam padėti, o tu ką? Neužtenka, kad per tave visas mūsų miestas nušiktas, tai dar ir ufonautą su kažkokiu neaiškiu dievuku atgabenai.
- Na, bet taip įdomiau, - šyptelėjo Likimas, - dabar bent jaučiasi konkurencija. Kol vienas burnas muilu plauna, kitas teplioja...
- Nenoriu žinoti, - nutraukė Sebastianas, - kuo jiems burnas teplioja. Suorganizuok, kad Žargonas  patektų į aukštesnį lygį.
- Nieko nebus, - nusišypsojo žmogutis. -Paslauga už paslaugą.
- Tau svarbiausia – nesąmonių pridirbti, - piktai tarė pardavėjas. - O košę  išsrėbti kiti turi.
- Visai nemoki linksmintis. Juk taip smagu, kai vieni  žmogeliai kalba, tarsi  puikiausiai išmanytų kalbos taisykles, o kiti – keiksmažodžiais ir klaidomis drabstosi į visas puses. Be humoro jausmo tu...
Pokalbį nutraukė prasivėrusios durys. Pro jas įžengė gana tvirtai sudėtas vyrukas, apsirengęs sportine apranga. Jis išdidžiai atėjo iki parduotuvės vidurio ir nužvelgęs abu dievus tarė:
- Klausyk, kamufliažinis pimpale, davai, duok man kokią bandūrą, reik kelis gaidžius nukakošinti!
Sebastiano antakis šoktelėjo aukštyn, tačiau jis  neištarė nė žodžio.
- Chichichi, - sukikeno Likimas. - Sakiau, kad linksma!
- Ko čia spygauji, - burbtelėjo treninguotis, - četiriglaza šiknagalve žiurke?
Nuo tokių epitetų Likimas tik žioptelėjo. Jis pasitaisė akinukus ir kreipėsi į Sebastianą:
- Gal tu ir teisus – perlenkiau lazdą... Kaip manai, Giltinas labai supyks?
- Tegul pyksta, jau ir taip ilgai ramiai gyveno.
- Gali ką nors padaryti, kad jis dvidešimt sekundžių nejudėtų?
Prašymo kartoti nereikėjo – Sebastianas taikliu arbaleto šūviu prismeigė nepraustaburnio koją prie grindų. Viršuje pasigirdo siaubingas triukšmas, ir pro lubas įlėkęs garvežys nukrito tiesiai ant treningučio. Ginklų valdovas nustebęs pažvelgė į Likimą. Šis nusišypsojo ir paaiškino:
- Pagamintas tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antraisiais metais. Šarvuotos plokštės, apsaugančios nuo kulkų pritaisytos, kai traukinys ėmė vežioti amuniciją ir ginkluotę į frontą. Dabar lėktuvu skraidintas į Karinės technikos muziejų. Dėl nepaaiškinamų aplinkybių atsivėrė krovininis liukas... Vargšas žmogelis. Bet toks jau jo aš.
- Ar galima nors metus ramiai pamedituoti!? - sustūgo Buda. - Mano muzikinis centras, mano kompaktinis diskas...
Pro duris įlėkė Giltinas, tačiau, pamatęs Likimą bei Sebastianą, numojo ranka ir išlėkė savais keliais.
- Įtikinai, - tarė akiniuotis. - Pabandysiu į aukštesnį lygį Žargoną prastumti. Tačiau neužmiršk, kad dievų nekontroliuoju.