Lyg spardytą kepurę širdį tiesia,
žmogaus šešėlis einantis gatve.
Akimirką, sublizgus šviesią,
pagauna greit vikria ranka.
Atsargiai įdeda į širdį
ir dairosi aplink lėtai,
bestumdamas tik vieną mintį,
gal ką paduos artėjantys veidai.
Pavargęs grįžta į namus,
devyniskart rakina spyną.
Ant stalo sudeda lobius,
atodūsiui suplėšant tylą.
Trys žvilgsniai ir dvi šypsenos.