Mažoms mergaitėms

Lokys,
kaip lovoje gaudžiančio noro pavaldinys,
mane giedant nakčiai apgraibom savimi uždusins
ir braidys,
kol šviesios skarelės tinku aptaškytom užuolaidom slys.
Lakuotam upelyje pėdas vėsindamas kimiai suriks:
Kur krioklys?!
Pamiršęs vienatvę į kumštį, spėlioti bandys,
dar žioplą veidą nustatęs į užtvanką žvilgsnį narins,  
o rytmetys
pūkeliais margais jam tylią sausrą statys.
Jis žąsino odą bangelėmis gins nesugins,
kai gaidys
man orą kuolu pro dantis įvarys.
Tada dureles, paliekančias liūne, saugiai rakins
nelemtas Amono lokys!