Traukinys Į Tembersitį

Atsimenu, nustojau tikėti Dievu būdamas vos devynerių metų, tinkamiau pasakius, aš mečiau tikėjimą. Prieš tai, vienuolyno mokykloje atlikdavau kunigo darbą, kvaršindavau mažamečiams vaikams galvas apie religiją, Jėzų Kristų, Dievą, kuris, pasak manęs, neabejotinai gyvena ne jūroje, kaip kiti sakydavo, o danguje ir neturėdavo Jis jokių asmens sargybinių, tik sūnų Jėzų, žemiškąją Mariją, bei tas šventąsias dvasias, kurios užpildydavo tą tuštumą danguje. Buvau tarsi pranašas, kunigai, bei vienuoliai manimi didžiuodavosi, net leisdavo lankytis vienuolyno rūsyje, sklaidyti jau visai sudūlėjusį, bei apdulkėjusį Naująjį Testamentą, kuris buvo laikomas vienu didžiausiu vienuolyno turtu, pragulėjęs du šimtus metų ant kažkokio stalo, vis tiek nė velnio neįtardavau kas slypėdavo po tais keistais lotyniškais žodžiais.
Ir vis dėl to, kuomet buvau bepasiekąs aukščiausiąją tikėjimo viršūnę, kuomet tėvas visam kaimui paskleidė kalbas, jog mažų mažiausiai tapsiu vyskupu, kažkoks vyrukas dovanojo man knygą apie Izaoką Niutoną, liepęs niekam jos nerodyt, slėpt ją ąžuolo drevėj ir skaityt, kai laiko aš turėsiu. Susidomėjau gamtos mokslais ir nudrėbiau krikščionybę šalin. Atsimenu, tėvas pyko, rėkė seiles į šalis taškydamas, tada aprimo, ėmė pats vartyti mano knygas, galiausiai visa mano šeima atsitraukė nuo Bažnyčios.
O dabar, kankinausi gal kelias valandas, neva klausydamasis monotoniško, kažkokio jauno kunigo pamokslų. Dar tas kvapas, kažkas patingėjo išsimaudyti ir baisiai smirdėjo prakaitu. Atėjo eilė maldai. Po perkūnais, aš pamiršau kaip reikia melstis. Klūpėjau rankas sudėjęs ant gretimo suolo atlošo ir stebėjau kaip kiti tai daro. Šalimais klūpėjusi tetulė vis piktai dirsčiojo į mane ir į mano nebyliąsias lūpas, o po maldos pliaukštelėjo sava pirštine į mano pakaušį. Pažvelgęs į ją nejučiomis pasitraukiau kiton pusėn. Ji į mane žiūrėjo lyg į gyvulį, kaip į nusikaltėlį, ar nepraustaburnį ištvirkusį šventvagį.
Prieš tai, nebuvau bažnyčioje penkioliką metų, tiesą sakant, manęs čia ir būti neturėjo, juolab nieko aš čia nepažinojau, išskyrus savo brolį Timą ir jo merginą Nansę. Nutiko taip, jog mirė Nansės tetos vyras, kurio akyse nebuvau matęs ir net jo vardo nebuvau girdėjęs. Nežinau kodėl, bet Nansės giminė pareikalavo laidotuvėse matyti Timo giminės atstovą, taigi, tuo atstovu tapau aš-Metas Kormanas.
Mišios ėjo į pabaigą. Kunigėlis prislinko prie atverto karsto, pastatyto šalia altoriaus, kuriame ilsėjosi tas nežinomas vyriškis, kažką pačiupinėjo, uždarė karstą, pratarė kelis žodžius lotyniškai ir pranešė, jog mišios baigtos. Tik pajutau, jog žmonės kyla iš savo vietų, tučtuojau moviau pro bažnyčios duris į lauką, užsirūkiau cigarą ir ėmiau laukti išeinančio brolio.
-Vos nenumiriau, -tarė jis prislinkęs prie manęs, -noriu dingti iš šito apsidergusių kumelių sambūrio.
-Kur taviškė? -pasiteiravau jo.
-Kalba su teta, jei ją taip galima pavadinti, -braukė prakaitą nuo kaktos jis, -karšta šiandien kaip niekad, o dar ta bažnyčia... Žinai, turėjau apsimetinėt besimeldžiančiu...
-Protingai pasielgei, aš už tylėjimą antausį gavau nuo kažkokios raganos, -skundžiausi liesdamas pakaušį, -dabar trauksime į kapines?
-Taip.
-Žinai, noriu šiandien grįžti į Tembersitį, visai nenoriu nakvoti su šiais žmonėmis.
-Aš tau pritariu, Metai, turiu daug darbų namie... Be to, jie ne žmonės, o kažkokie... išsigimėliai... pažiūrėk į jos dėdę, jo nosis atrodo kaip perpuvusi bulvė...
-Timai, čia kaimas, pats tokiame užaugai. Traukinys nebevažiuos šiandien?
-Nemanau.
-Kur norite dingti? -prisijungė prie pokalbio Nansė.
-Namo.
-Namo?! Šiandien? Bet gi... iki Tembersičio gal trys šimtai kilometrų... Grįšite tik naktį, arba paryčiais, -pyktelėjo ji, -kas jus ten vija? 
-Nanse, važiuok ir tu, šitas miestelis ir tie žmonės, jie man varo siaubą, -žvilgčiojosi aplink Timas.
-Jie mano giminės! -pyko ši.
-Pripažink, tau pačiai čia nepatinka, mačiau tave susiraukusią per mišias, kai teko sėdėti šalia to prasmirdusio šėriko.
Ji spustelėjo savo lūpas, pažiūrėjo į mus draugiškai griežtu žvilgsiu ir nubėgo prie kažkokios moteriškės su skraiste.
-Ką ji ten daro? -gręžėsi į jos pusę Timas.
Netrukus ji grįžo ir griebusi Timui už skverno tarė:
-Pasakiau, jog privalome kuo skubiau išvykti, neva turime begales rūpesčių namie. Tu žinai kas dabar bus? Jie kaltins tave. Niekada tavęs nepripažins kaip šeimos nario, jie tokie jau yra... 
-Aš nieko nepadariau, tik noriu... nepripažins? Puiku, kaip dar pasielgti, kad šie puvėsiai laikytųsi nuo manęs per atstumą? -sumišo Timas, -tu vyksi su mumis?
-Taip.
-Puiku, o kaip mes grįšime?
-Šitu vežimu, -bedė pirštu į seną, apipuvusį vežimą, -mano pusseserės tėvas mus parveš. Važiuoja ton pusėn, bet teks luktelėti dešimt minučių.
-Puiku, -tariau.
-Tu gal išprotėjai? -griebė Nansei už rankos Timas, -Tu žinai ką veža šituose vežimuose tie prasmirdėliai? Padvėsusius gyvulius...
-Tyliau kalbėk, tu, išlepėli, -tildė Timą ji, -vadinasi, aš padvėsęs gyvulys, nes vaikystėje kasdien šituo važinėdavausi.
-Atsiprašau, -nusišypsojo Timas, -nenorėjau taip grubiai...
Timas visada būdavo toks, nepatenkintas irzlus, bei išlepęs, kaip Nansė ir sakė, dažnai pastatydavo ne tik mane į gėdingą situaciją, bet ir pats save paversdavo nepakenčiamu. Vien dėl to, jog buvo Tembersičio banko savininkas, jis nematė bėdos ir buvo gerbiamas.
-Padarėme klaidą, kad važiavome ne mano karieta, o traukiniu, dabar šitame vežime atstosime mėšlą ir pūdytus, pašvinkusius paršus, -bambėjo jis, Nansei nuėjus šalin.
-Ką siūlai? Tai vienintelis kelias namo, brolau.
Timo laimei, atsirado dar vienas žmogus važiuojantis į Tembersitį kur kas malonesne transporto priemone. Nansė įkalbėjo tolimąjį giminaitį paštininką pavėžėti mus namo savo diližanu. Šis nenoromis sutiko, perspėjęs, jog teks akimirkai sustoti Bleverse, nedideliame miestelyje, neva turįs pristatyti pašto siuntą. Atsisveikinę su Nansės giminėmis sulindome į diližaną ir pajudėjome iš kaimo.
-Tikiuosi, neteks daugiau lankytis bažnyčioje, -pavargusiu tonu tariau aš, atrėmęs galvą į plaštaką.
-Na kaip gi, Metai, brolau, nejau mano vestuvėse nedalyvausi? -stuktelėjo kumščiu į mano petį.
Dardėjome vidury nežinomų akmeningų lygumų. Dangus buvo visiškai tuščias, jokio debesies, ar garo, tik vienas kitas sakalas nenoromis nusklęsdavo į horizontą. Diližano vairuotojas, pervažiavus nemažą akmenį, kas kart riebiai nusikeikdavo.
-Ei, vežike, prašyčiau kultūringiau?! -iškišo pro langą galvą Timas.
Jis nieko neatsakė, turbūt neišgirdo, o gal nė nenorėjo leistis į kalbas su mano broliu.
-Jo vardas ne Vežikas, -kumštelėjo Nansė Timui, -jis Frenkas, vadink jį Frenku.
Jis vėl kyštelėjo galvą pro langą ir sušuko:
-Ei, Frenkai, gal paskubėtum?! Aš tau sumokėsiu!
Jis vis tylėjo, o gal jo klausa buvo nenauja. Tačiau Timui ištarus šiuos žodžius, karieta ėmė dardėti greičiau, išgirdau kaip žviegia plakami arkliai ir kaip daužosi į akmenis ratai.
-Štai, mielieji, dabar mes važiuojame, -nusišypsojo Timas.
Iš tiesų, riedėjome žymiai greičiau, nei prieš tai. Pakilo didelis dulkių debesis, turbūt jį sukėlė arkliai, daužydami kanopas į sausą žemę. Pro langus nieko nebesimatė, Nansė ėmė krenkšėti, Timas trynė akis, į kurias, matyt, pateko dulkių, aš vienintelis nenukentėjau, nes sėdėjau nusigręžęs į kitą pusę.
-Ei, vežike, lėčiau! -vėl rėkė Timas.
Diližanas ėmė važiuoti lėčiau. Galiausiai karieta išvis sustojo. Dulkės nusėdo ant kelio. Timas apsidairė išpūtęs akis, žvelgė pro langus į lygumas ir dirsčiojo į savo merginą.
-Kodėl mes sustojome? -nesusigaudė jis, -Vežike!
Prie durų išdygo senas vežikas Frenkas ir jas atvėręs tarė:
-Ponaiti, malonėkite man nevadovauti, aš geriau išmanau savo darbą už jus. Šiose dykynėse nepatartina diližanu važiuoti itin greitai, neabejoju, jog supratote dėl ko. Nors, jei jums patinka perštinčios akys, bei dusulys, galime ignoruoti tuos dulkių kamuolius ir traukti pirmyn.
Regėjau Timą visai kitokį, nei visada, regis jis pasimetė, kažką nebyliai žioptelėjo ir nusuko veidą į kampą.
-Tiek to, darykite kaip jums atrodo geriau.
Tą kartą Timas susigėdo, taip pasitaikydavo retai. Jis nemokėjo nuslėpti gėdos, matyt todėl, jog retai ją patirdavo, taigi stebėjau jo raudonus paakius, jis nevalingai kasė savo sprandą, taip mėgindamas atitraukti dėmesį nuo jo raudonio išmušto veido.
Bleversą pasiekėme po kelių valandų. Tai buvo nedidelis miestelis, turėjęs vieną privalumą-geležinkelio stotį. Jei neklystu, namų skaičius neviršijo penkiasdešimties. Timas dairėsi pro langus su pasidygėjimu į senus valstiečius be dantų, miegančius tiesiog ant kelio, bei vaikus purvinus it paršus, lakstančius po miestelį be apatinių. Privažiavome pašto pastatą. Frenkui prigriebus miestui skirtą pašto siuntą ir nupėdinus į vidų, likome sėdėti diližane vieni.
-Pažvelk, Metai, į šiuos gyvulius, čia dar baisiau nei Nansės „namuose“, -drėbė Timas.
-Žinai, Timai, aš nebeapsikęsiu tavo patyčiu apie mano giminę, -griežtai tarė ji.
-Tavo giminė... Tai važiuok atgal pas tuos savo buivolus ir miegok viename tvarte su visais. Net nepadėkojai, kad ištempiau tave iš tos vištidės.
-Labai ačiū, -sukryžiavo rankas Nansė ir nusuko žvilgsnį nuo Timo.
-Šlykštūs gleivėti padarai, o ta tavo pusseserė, apie kurią ankščiau tiek gerų žodžių pasakei, garbės žodis buvau net susidaręs gerą nuomonę apie ją, bet kai pamačiau... žinai, net pamatyti nereikėjo, aš ją užuodžiau... O kai atsisuko, pamaniau, kad ji negrė, turbūt purvo net chemijos institutas nuo jos kūno nugramdyti nebesugebėtų...
-Timai, man gėda, kad esi mano brolis! -pratrūkau aš, neapsikentęs jo bjaurių kalbų.
Man sušukus, į diližaną sužiuro visi miestelio žmonės. Tokia sena moteris net prislinko artyn ir paklausė, ar viskas gerai.
-... taip taip, gal malonėtumėte palikti mus ramybėje? -vijo šalin moterį Timas, -Tau gėda...
-... kad esi mano brolis, -užbaigiau aš, -žinai, tu esi dar bjauresnis už šituos žmones, tuos gyvulius, kaip tu sakai. 
-Lipk lauk, -tarė jis, -lipk!
Išsigandau savo žodžių. Aprėkiau vyresnįjį brolį Timą, jis visada būdavo agresyvus, bei užsispyręs, tad sunerimavau dėl galimų jo veiksmų.
-Timai, aš... -pradėjau aš apgailestaujančiu balsu.
-Lipk lauk! -šaukė jis, -Lipk lauk! Lauk! Lauk! Girdi? Tu man ne brolis!
Staiga jis griebė savo lagaminą, pasirausė minutėlę ir ištraukęs revolverį nutaikė jį į mano krutinę ir dar kartą sušuko:
-Tu ne mano brolis, išsižadu tavęs, nuo šiol tu gyvulys, pasmirdėlis, kaip ir jūs visi! -atsigręžė į žmones gatvėje, -Išlipk iš pašto karietos, kitaip neatsakau už savo veiksmus.
Nansė pašiurpusi sėdėjo prisiplojusi prie kampo ir baukščiu žvilgsniu vėpsojo į ginklą.
-Timai, būk geras, -tyliai tarė.
-Nutilk, kirmėle! -sukriokė jis.
-Aš išlipu, -pakėlęs rankas į viršų tariau aš
Pravėriau diližano duris ir išsiritau laukan. Timas paslėpė ginklą atgal į lagaminą. Grįžo Frenkas. Beeidamas link karietos, jis stabtelėjo ir paragino mane sėsti vidun, neva reikia judėti, išvydęs, jog nesiruošiu pajudėti jis atsisuko į Timą, tada priėjo prie manęs, nužvelgė šimtamečiu žvilgsniu, pasirausė kišenėje, ištraukė nedidukę savadarbę tabako suktinę, įkišo man burnon ir pridegęs tarė:
-Matai dešinėje namą? Ten bendrabutis, karėje, tiesiai, tas nedidukas namelis, ten galėsi sužinoti, kada važiuos traukinys. Sėkmės.
Jis nupėdino prie diližano, įsitaisė vežėjo vietoje ir pajudėjo į Tembersitį. Suglumęs stovėjau vidurį nežinomo miestelio, tarp nežinomų žmonių, kurie mane apžiūrinėjo iš toli, lyg ateivį iš kitos saulės sistemos. Matyt, toks ir buvau. Ištraukiau iš burnos tą trumputę tabako suktinę ir žvilgtelėjau primerkęs akis. Gal penkias, ar dešimt minučių prastovėjau ant kelio, nesuvokdamas ką čia veikiu ir ką reikėtų veikti. Tuomet, kaip Frenkas ir sakė, nukulniavau į stoties pastatą. Kambarėlis buvo vos kelių kvadratinių metrų pločio, šonuose, ant suolų sėdėjo keli žmonės, turbūt laukė traukinio. Įėjęs vidun nutraukiau nuo galvos cilindrą ir linktelėjau žmonėms, bei merginai, sėdėjusiai už stalo. Kambaryje buvo neįprastai tylu, žmonės tarpusavyje nešnekėjo, girdėjosi tik triukšmas gatvėje, bei seno vyriškio kvėpavimas.
-Atsiprašau, jūs, turbūt administratorė, -pradėjau aš.
-Ne, -kažką margindama popieriuje atsakė ji, -aš esu viena iš administratorių pavaduotojų.
-Sakykite, traukinys į Tembersitį...
-Lygiai dešimtą valandą vakaro, -atsakė ji, man  nebaigus kalbėti.
-Gerai.
-Bilietą pirksite?
-O galima ir nepirkti?
-Negalima.
-Tuomet perku.
Norėjau pažiūrėti kiek valandų, tačiau atsiminiau, jog laikrodį palikau ant diližano sėdynės.
-O kiek dabar valandų?
-Šešios.
-Aišku, -sukausi į išėjimo pusę.
-Galite palaukti čia, -bedė pirštu į suolus, ant kurių sėdėjo tik sena močiutė su suplyšusia skrybėle, visiškai nusenęs vyras, kvėpuojantis taip, lyg jo burnoje būtų užstrigęs viskio butelio kamštis ir jaunas vaikinas, gal mano metų, šalimais nudrėbęs milžinišką kuprinę.
Nebuvo ką daryti, tad prisėdau. Rymojau gal pusę valandos, nė nekeisdamas savo sėdėjimo pozicijos, pasilenkęs ir atrėmęs alkūnes į kelius, stebėjau savo rankų pirštus. „Mano brolis, netikėjau, kad jis gali šitaip pasielgti, jis manęs išsižadėjo... mano brolis. Vargu, ar kada išdrįsiu su juo pasikalbėti, po šitokių veiksmų... jis man grasino... Bjaurus, išlepęs... Niekad neišdrįsčiau šitaip kalbėti su savo mergina... “-mąsčiau apie tai gniauždamas kumščius.
Šalimais sėdėjusi močiutė ėmė kažką įnirtingai megzti, tiesą sakant tęsė pradėtą mezginį, rodos tai buvo kojinės. O vyriškis, vos pakvėpuodamas, išvydęs moteriškę užsiimančią mezginiais, griebė butelį iš savo krepšio ir ėmė gurkšnoti. Atsigręžiau į vaikiną, šis rankoje laikė lūpinę armonikėlę ir neatitraukęs žvilgsnio nuo jos, tyliai kažką dainavo. „Na ir keistuoliai“-pamaniau.
Administratorių pavaduotoja pakilo iš savo vietos ir ėmė žingsniuoti iš pastato įnirtingai kraipydama klubus, atvėrė duris ir dingo miestelio gatvėje. Tylą sudrumstė durys surūdijusiais vyriais, jos girgžtelėjo baisiau už mano brolio balsą, kai ši jas užvėrė.
-Pagaliau ji ir vėl išėjo, -tarė man vaikinas, sėdėjęs priešais, -vėl galėsiu groti. Žinai, ji man neleidžia groti, sako, kad triukšmui nepasiruošusi. Kaip manai, ar tai triukšmas?
Jis ėmė pūsti armonikėlę, išgaudamas kažkokią girdėtą melodiją, rodos neseniai ją girdėjau vienoje prabangioje Šreveporto užeigoje, dabar atsiminiau, tai buvo ta pati melodija, kurią grojo tie žymūs muzikantai atvykę iš Pueblo. Jis liovėsi grojęs, nusišypsojo ir paklausė:
-Na, tai triukšmas?
-Ne, visai ne, -pritariau jam.
-Kaip pavadintum tą muziką? -paklausė manęs atsistojęs ir perėjęs į mano pusę, -Kokį vardą jai uždėtum?
-Net nežinau, -sumišau, -gal... „popietė“...
-„Popietė“? -nustebo jis, -Žinai, aš kažką panašaus taip pat buvau sugalvojęs. O kodėl „popietė“?
-Na, aš įsivaizduoju, jog darbininkas, galbūt dirbantis geležinkelyje, ryte sunkiai triūsia, na žinai, stato visus tuos... bėgius... tada viršininkas duoda jam dviejų valandų pietų pertrauką, šis užvalgo vytinto kumpio, atsisėda po medžiu, griebia savo armonikėlę ir užgroja besiilsėdamas...
-Cha... Savotiškai įdomu... Aš Trevisas, -atkišo leteną šis.
-Metas.
-Kur keliauji, Metai?
-Namo, į Tembersitį. O tu?
-Nežinau, -numojo ranka jis.
-Nežinai?
-Ne.
Garbės žodis, pokalbio pradžioje pamaniau, jog jis beprotis, visiškas kaimo durnius, vėliau mano nuomonė labai pasikeitė.
-Tai koks tavo bilietas? Tu jį nusipirkai?
-Na taip.
-Tai į kurią pusę?
-Man atrodo, į tą, -parodė pirštu į sieną jis.
Aš nusijuokiau, jis ėmė juoktis kartu su manimi.
-Jei rimtai tariant, tai pirkau bilietą traukiniu, kuris greičiausiai atvažiuos, -nusišypsojo jis man, -palauk, tuoj žvilgtelsiu...
Jis nubėgo prie pavaduotojos stalo ir žvilgtelėjo į popierius gulėjusius ant jo. Atsisuko į mane ir šyptelėjo.
-Į Tembersitį, -nudžiugo jis ir sugrįžo į vietą, -regis bus smagu keliauti.
-Sakyk, Trevisai, kodėl tu neini į lauką, juk ten galėtum groti į valias, -tariau aš.
-Na, aš prieš tai maniau, jog traukinys atriedės neužilgo, -nusijuokė jis, -o pasirodo, tik dešimtą. Metai, netoliese yra užeiga, manau sutiktum išgerti po bokalą alaus.
-Žinoma, -sutikau aš.
Trevisas griebė savo mantą, linktelėjo ant suolų sėdintiems senukams ir išžingsniavome iš pastato. Žvilgtelėjau į pašto pastatą, kur neseniai likau pažemintas, toje vietoje, prie durų, stovėjo gal dešimt kostiumuotų vyriškių, jie kažką garsiai, nevengdami šūksnių, bei grasinimų, svarstė. Trevisas vedė mane kiton pusėn, į miestelio galą. Lauke siautėjo kaimo vaikai, jie mojavo pagaliais prieš vienas kito akis, vaidino dvikovas, regėjau, kaip vyresnysis, gal keturiolikos metų paauglys nuožmiai plakė mažesnius, nesibaimindamas kruvinų pasekmių. Akimirką norėjau įsikišti į visą tai, tačiau Trevisas mane sulaikė, pridurdamas:
-Nieko nepakeisi, Metai, tau nusisukus jie toliau tęs tas kvailystes, -jis man patapšnojo per petį ir parodė pirštu į du besimušančius girtuoklius, kitoje pusėje, -vaikams pavyzdys esi ne tu, o tie du.
Patraukėme į užeigą. Tiesą pasakius, kvapas nepasikeitė, kaip lauke smirdėjo arklio mėšlu, taip užeigoje dvokė tuo pačiu. Pusė užeigos lankytojų aktyviai žaidė kortomis, negailėdami šlamančiųjų, kiti miegojo po stalais, ar net prie sėdintys baro, galvas įrėžę į pupų troškinio lėkštę. Prisėdome prie baro. Užsisakėme po bokalą alaus.
-Tai sakai, važiuoji į Tembersitį, -pradėjau aš.
-Turbūt. O ką tu čia veiki šiuose kraštuose? -paklausė jis.
-Nežinau, dalyvavau senio laidotuvėse.
-Tai, vadinasi, vis dėl to kažką pažįsti šiame miestelyje?
-Ne, laidotuvės vyko kažkokiame kaime... neprisimenu pavadinimo... atrodo Herfleris, ar Glemferis, -gurkštelėjau alaus, -mirė mano kvailo brolio sužadėtinės tetos vyras, niekad apie jį nebuvau girdėjęs, net karste jo nemačiau.
-Mano brolis irgi kvailas, -nusijuokė jis, -žinai, jis paliko savo skurdžią šeimą ir persikėlė gyventi į Koloradą su savo meiluže, pas jos turtuolį dėdę. Net laiškų neberašo... Nors, anaiptol, mes panašūs... 
Išgėriau likusį alų bokale ir užsakiau kitą.
-O ką pats veiki čia?
-Nemanau, kad suprasi, -tarė jis žvelgdamas į cigarų dėžę ant baro lentynos, -duokite du, prašyčiau.
Jis vieną įteikė man, kitą užsirūkė pats.
-Pamėgink paaiškinti, Trevisai.
Jis kelias minutes tylėjo, nieko nesakė, bijojau sudrumsti jo mintis, tad tyliai gurkšnojau alų. Jis uždėjo sająją ranką ant mano peties ir tarė:
-Eime su manimi, parodysiu.
Pribaigiau bokale buvusį alų ir nusekiau iš paskos. Nesupratau kur jis mane vedė. Išėjome iš miestelio ir pasileidome bėgte prie kalvų, buvusių netoli. Jis skuodė kaip zuikis, vos pavijau jį, nepaisant to, jog tempė ant kupros tą milžinišką kuprinę. Puolėme lipti aukštyn, į nedidelio kalno viršaus.
-Trevisai, palauk, -alsavau aš.
Jis neatsigręžęs kopė toliau. Galiausiai, pirmas užlipęs, jis ištiesė man savo ranką ir užtempė į padėjo pasiekti viršūnę. Užlipęs tūptelėjau ant išdžiuvusios žemės.
-Štai, -tarė jis, -mes esame šimto metrų aukštyje... Matai, galima regėti visą miestelį, štai aludė, ten geležinkelis, žiūrėk į bėgius, tęsiasi ten toli, už horizonto. Tik pažiūrėk koks vaizdas! Tos dykynės, lygumos, ten toli net kalnus matyti galima.
-Gražu, -tariau, -toje pusėje yra mano namai.
-Pabandysiu tau paaiškinti. Apsidairyk aplink, -paliepė man, -tu regi platumas, įvairumą, erdvę ir žinai ką?
-Ką?
-Geriausiu atveju, tai tėra nulis kablelis nulis nulis nulis vienas procentas viso pasaulio erdvės, -atsigręžė jis į mane, -kaip tau tai patinka?
„Nulis kablelis nulis nulis nulis vienas procentas? “-sumišau, -„Vadinasi pasaulyje yra daugiau nei milijonas tokių vaizdų ir visi skirtingi“. Suvokiau, jog tai iš tiesų yra nepaprasta, bet ką tuo pasakyti norėjo Trevisas?
-Čia gali regėti lygumas, kitur gali matyti miškus, medžius, pripulti prie jų ir paliesti. Šio miestelio žmonės, jie mato tik tai, ką mes regime dabar, jie mėgaujasi ta menkute išskaidyto procento dalimi... Aš esu kitoks, man reikia daugiau, jei gimiau pasaulyje, tai noriu jį pažinti visą, be jokių tarpininkų, jokių knygų vadovėlių, ar enciklopedijų, todėl aš keliauju.
-Nuostabu, -susižavėjau jo gyvenimo būdu, -iš tiesų puiku... Man įdomu, kiek esi matęs?
-Buvau Europoje, kiekvienoje šio žemyno šalyje, buvau Afrikoje, Egipte, Alžyre, buvau savanose, regėjau dramblius, vaikščiojau po džiungles, prisimenu kelionę per Indiją, bei Kiniją, mačiau Kinų sieną, buvau Japonijoje, Indonezijoje, Australijoje, Pietų Amerikoje. Galiu didžiuotis, jog pažįstu du, o gal tris procentus viso pasaulio.
-Puiku, o kaip tu užsidirbi pragyvenimui ir kelionėms?
-Kelis mėnesius padirbėju kur nors, pas ūkininkus, ar statybose, tiesiu tuos bėgius, o tada vykstu kitur.
-Kiek laiko jau šitaip?
-Dešimt metų. Išvykau, iš savo namų Misurije, palikau tą dešimttūkstantąją procento dalį, kai man buvo septyniolika.
-Bet kodėl?
-Neregėjau savęs mano tėvo vietoje, neregėjau savęs rutinoje... Žinai, dažnai mane tai slėgdavo, nežinojau ko reikės imtis, mane gąsdindavo tai, jog turėsiu savo gyvenimą paaukoti civilizacijai... Prisimenu, būdamas dešimties, ar dvylikos metų, svajodavau, kad evoliucija pakeistų kryptį, kad taptume vėl žvėrimis, bėgiojančiais po miškus ir draskančiais gyvulius aštriais dantimis... būtent to ir norėdavau. Tuomet, kai buvau šešiolikos, aš susirgau depresija, tie metai, kiek prisimenu, buvo patys tamsiausi. Man padėdavo tik knygos, nuotykių knygos, pasakojančios apie keliones, apie beribį pasaulį kupiną įvairumo. Svajodavau apie kitas šalis, kur viskas yra kitaip, net ir dangus, ar vėjas, medžių lingavimas ir upės čiurlenimas kitoks, o gal tai buvo kokia apgaulė, gal mano kūnas per daug norėjo tikėti pasaulio įvairumu, bei platumu... Bet aš tuo tikėjau: „pasaulis įvairus“-sakydavau sau, kai tik apimdavo liūdesys. Jei jausdavausi blogai, slėgdavo problemos, visada užlipdavau ant kalvos, buvusios netoli mano namų Sent Luise ir pažvelgdavau į horizontą tardamas: „ką aš matau, tai tėra nulis kablelis nulis nulis nulis vienas procentas pasaulio“. Tai man padėdavo.
Kartais pasiduodavau savo tėvui, įsidarbinau jo draugo kampanijoje, gaminančioje kvepalus, praradau savo svajones, kaltindavau save dėl to, kad pasidaviau tėvui, kad nedariau to, kai būdavo gerų akimirkų. Pamenu, kartą parėjęs iš darbo nudrėbiau savo išsekusį kūną ant lovos ir kreipiausi į save: „Trevisai, kas tie tavo namai, ar tai miestas? Ar tai namas? Ar tai šalis, iš kurios išvažiuosi tik kartą per metus? Tu nori standartinio gyvenimo? Pusę gyvenimo pramiegoti, dar dalį pradirbti, o tik mažą dalelę gyvenimo laiko pasijausti žmogumi? Žinai kada tu šypsosies? Žinai kada tu ilsėsies? Tik šeštadieniais, sekmadieniais ir kai pasensi, o visa jaunystė, visa gyvavimo esmė bus praleista darbe. Kas iš to? Tu mirsi, mirdamas negalėsi prisiminti įdomaus gyvenimo, negalėsi sakyti savo proanūkiams, kad gyvenai kitaip nei kiti, jei tu grįši ryt į darbą, tu būsi vyras, o tu dabar esi Trevisas, gyvensiantis kitokį gyvenimą, nei paprastas eilinis vyras, supranti? Nejau tu nori prarasti laisvę? Nejau visuomenė tau svarbesnė už laisvę? Trevisai, aš tau tarsiu tavo senelio istoriją: jaunas senelis baigia mokslus aukštoje mokykloje, jo tėvai didžiuojasi jo pasiekimais, jis įsidarbina vadybininku stiklus gaminančioje įmonėje, penktadieniais nusigeria iki žemės graibymo vietiniame bare, grįžta namo maršrutine karieta, ryte pabunda pagiringas, pramiegojęs pusę dienos, vakare nueina į teatrą ir taip kelis mėnesius, tada pataupęs pinigus perka karietą ir arklių porą, kurie patinka jo merginai, galiausiai susilaukia vaikų. Vakarais vaikams pasakoja, kaip sunkiai mokėsi, kiek daug pasiekė ir kaip jis dabar gerai gyvena, grasina nepirksiąs naujų žaislų, jei šie jį apvils. Šie jo neapvilia, pasiekia tiek pat kiek ir tėvas, susilaukia vaikų, tėvas tampa seneliu. Po kiek laiko jam nebestovi, ji nebegali mylėtis su savo žmona, dar po kiek laiko jis ima jos nebeapkęsti, nes ši tampa tikra boba. Praradęs sveikatą, jis gyvena lovoje, du ar tris metus, kol miršta, o mano tėvas su broliu, jį palaidoja suknistoje duobėje. Štai, papasakojau tau jo gyvenimą, Trevisai. Turiu pripažinti, gana nuvalkiotas scenarijus, ar ne? Tu nori šito? “.
Minutėlę tylėjau, permąsčiau tai, ką pasakė jis, gašliai čiulpiau cigarą, išpūsdamas milžiniškus dūmų kamuolius. Žiūrėjau į jo veidą, jis šypsojosi, nusukau akis į horizontą, į miestelį, tada suraukiau antakius ir piktai pažvelgiau į Trevisą.
-Tu bandai mane palenkti į savo pusę?! -surikau jam į veidą, -Plauni man smegenis savo filosofija! Nori, kad tapčiau tavo kvailų idėjų platintoju? Aš tave perpratau! Sieki sušikti mano pasaulį! Tikriausiai išvydai, kaip diližane mano brolis išvijo mane iš savo gyvenimo, kaip jis paneigė brolystę, o dabar, tu vienišas depresininke, savanaudiškai bandai surasti kvailų dykaduoniškų kelionių kompanioną?!
-Metai...
-Ša, veltėdi tu! Įsivaizduoji esąs kitoks, kiti turi dirbti, kurti civilizaciją, o tu, karvės mėšle, manai esi vertas dykaduoniavimo?! Nieko panašaus, skęsti savame šūde, savo idiotiškos filosofijos šūde, tai ne gyvenimas-griebiau jį už skverno, laisvąją ranka čiupau jo skrybėlę nuo galvos ir nusviedžiau tolyn, -manęs į tai neįtrauksi, šik...
Nespėjau ištarti paskutiniojo sakinio. Trevisas kumščiu patiesė mane ant žemės, pradėjo dingti vaizdas, apmirė jausmai, netekau sąmonės.
Prasimerkiau, papurčiau galvą, nesuvokiau iš kokio sapno prabudau. Pirmiausia pajutau vibraciją, stuksenimą, dundęsi ir suvokiau, jog riedu traukiniu, tuomet išvydau kupė duris, sėdynes su atlošais, bei Trevisą sėdintį priešais mane ir žvelgiantį į mano tarpuakį. Pakėliau galvą, apsidairiau, kupė sėdėjome tik mes dviese. Sunkiai pakilau, prislinkau prie durų, atvėriau ir žvilgtelėjau pro langą, buvo tamsu, beveik nieko nesimatė, tik dykynės, bei staigiai pralekiantys išdžiuvę krūmokšniai. Duris užvėriau ir sugrįžau į savo vietą, ranka laikydamas skaudančią galvą.
-Kaip mane čia atitempei?
-Pamelavau, jog nusigėrei, parodžiau tavo bilietą...
-Kur važiuojame?
-Į Tembersitį, -ramiai tarė jis.
-Kodėl tu man trenkei?
Jis nieko neatsakė, tik žvelgė į mane.
-Klausyk, -pradėjau aš, -turbūt aš persistengiau... Atsiprašau, kad įžeidžiau tave, bei tavo gyvenimo stilių...
-Tai ne stilius, -paneigė jis, -jokiu būdu ne stilius, aš nesimaivau šitaip gyvendamas, netrokštu atkreipti pasaulio dėmesio į save, paprasčiausiai man taip labiau patinka...
-Atsiprašau, -tariau dar kartą.
-Papasakojau tau tai, nes pats prašei...
-Tu teisus, -pripažinau, -žinai, man patiko tavo pasakojimas, užsinorėjau šitaip gyventi, todėl ir aprėkiau tave nes maniau, jog tu tiesiog nori... na supranti...
-Nepykstu ant tavęs, pats būčiau taip pasielgęs, jei kas nors būtų kišęs savo idėjas į mano galvą.
-Bet tu nekišai, todėl jaučiuosi kaltas, aš labai apgailestauju...
-Niekis, už valandos būsi namie, -tarė jis.
Aš susigėdau, pajutau labai didelę sąžinės graužatį, turbūt įžeidžiau žmogų, turbūt jis man norėjo tik gero. Sėdėjau kaip ir tąsyk geležinkelio pastate, belaukdamas traukinio į Tembersitį, alkūnes atrėmęs į kelius, spoksodamas į piršus, bei odos vingius ant jų, tuos apvalius sūkurius, kurie taip nuostabiai atrodo. Išgirdau Trevisą pučiant armonikėle melodiją, tą pačią, „popietę“. Pažvelgiau į jo rankas, kuriomis jis purtė armonikėlę, išgaudamas tokį banguojantį garsą, žvilgtelėjau į jo didžiąją kuprinę, kurią laikė prie savo kojų.
-Trevisai, -kreipiausi aš.
-Ką? -sustabdė melodiją ir pažvelgė į mane.
-Galiu keliauti su tavimi?
-Tu... ką? -nustebo jis, -žinoma... Kodėl tu...
-Aš tik dabar atsiminiau, jog man net nereikia važiuoti į Tembersitį, vis tiek aš gyvenu brolio namuose, iš brolio paramos, o kai šis atsisakė manęs... neturiu ko prarasti, -netyčiomis išspaudžiau šypsenėlę.
Liūdną Treviso miną užtemdė plati šypsena, jis atstojo, griebė savo mantą ir užsivertė ant kupros.
-Tai ko mes čia sėdim? -nusijuokė jis.
Trevisas pravėrė duris, pribėgo prie avarinių stabdžių rankenėlės ir nė nesuabejodamas ją palenkė. Traukinys nenoromis sustojo. Pasileidome koridoriumi prie durų ir išvirtę laukan nuskuodėme tolyn į tamsą.