Našlaičių neskinu- Su žemės grumsteliu Keliu į saują Ir nuostabus gėlynas auga. Šaunu kuomet ant delno Stebuklą palaikai – Ne raukšlės juo, O nemunėliai plaukia – Sunkiausią nuoskaudą išplauna, Vėl žodyje sugrįžta Pagiedoti vyturiai.
O, trupinėliai žemiškos būties! Ar daug reikėjo, kad paliesčiau dangų? Ir akmenėliai greit čiulbės. O greit, Kai nemokėsiu panešiot ant rankų.
Manau, jog prie žemiškos būties prisiliest reikia ne mokėt, o norėt. Nenorim, mes žmonės, nenorim.
Natūralus dėsnis. Galvažudiškas palyginimas, atleiskit man visi už tai, bet kuo dešros mažiau lieka, tuo ji darosi skanesnė.
O jauni ką darom? Taip, gerai, jei dar tą dešrą suvalgom, o jei mėtom? (jei kokia moteris skaitys, tai perspėju - čia ne apie vyrišką drūtą dešrigalį, čia apie rūkytą dešrą, kurią gretinu su gyvenimu žemėj).
Nesąmonę gal parašiau, bet aš stebuklą žemėj matęs. Žinokit net nereikia, kai sako eit į laivyną ir devynis mėnesius nematyt saulės. Nereikia to. Užtenka vieno, poros mėnesių neužuost visko, kad yra lauke. O tuomet supranti.
...viskas kas genialu - paprasta... (pasiskolinau minti).
Siaip - dar viena puosmena sioje sergancioje svetaineje. Sakoma: grozis isgelbes pasauli. Nu, tai manau, kad tokie perliukai tik ir palaiko "rasyku" skyleta kubila kurybines erdves pavirsiuje...
:)