Lyg išprotėjęs draskosi kaimynas per naktis –
Ryt neiškęsiu: eisiu ir į snukį duosiu!
Bet netikiu, kad nuo „glamonės“ mano jis pasitaisys –
Geriau apie gyvenimą jam graudžiai padainuosiu...
Jeigu neliktų balso – ne kokia bėda –
Prisijaukinčiau seną praeities akordeoną!
Už mūsų tvarto – uždumblėjęs duburys,
Bet tai ne kliūtis – antys čia kvatojas choru!
Na netikiu, kad šitaip ims ir atsitiks:
Užglušins mane kaimas ir melodija minoru?..
Jei liūdesys pavergtų – tai jokia bėda –
Pasiraityčiau kelnes – ir į mišką žaluma alsuoti!..
Kažkur krizena pasislėpusi lemtis –
Gal šaipos iš manęs, gal nori tik įgelti?
Nors netikiu, kad šitaip ims ir pasakys,
Jog man jau laikas pamažu pasenti!..
Jei nepakilčiau ant sparnų – maža bėda –
Pasikinkyčiau lakų žodį ir vaizduotę!..