Žvakė vėjyje

Visą naktį akių nesudėjau
Jausdama gilų nerimą savo širdy
Širdimi aš tyliai kentėjau
Akimis troškau aš vėl tave pamatyt.

Bet nelemta tau buvo išlikti
Vienas dievas težino kodėl
Tu ramus kaip ugnis prie altoriaus
Lauki Jo pakvietimo ir vėl

Skausmo ašaros tvenkias ir veržias
Klyksmą gniaužiu savojoj gerklėj
Tavo siela į dangų jau skrenda
O aš klausių jau tyliai, kodėl?

Mano viešpatie, dieve, o tėve,
Ką šita mums kančia tu sakai?
O prie karsto nebyliai susėdę
Prisiminkim kodėl mums tokie brangūs vaikai...

A. A. Audriui