Pyragai

Gimiau 1936 m. Prienų rajone, Kudirkos kaime, Antano Pyrago šeimoje. Šeimoje buvau septintas vaikas. Po manęs dar gimė penki broliai. Tėtis - Lietuvos savanoris nuo 1918 m. Už nuopelnus 1921 m. liepos 4 d. apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmos rūšies pirmo laipsnio ordinu Nr. 70. 1930 m. gruodžio 15 d. - Kario savanorio medaliu.
Tėvelis turėjo 30 hektarų žemės, iš jų 11 gavo kaip Lietuvos savanoris. Sovietams okupavus Lietuvą, kolūkyje pradėjo dirbti paskutinis. Nestojo į jį kol galėjo išsilaikyti savo ūkyje. Kolūkyje dirbo sąskaitininku.
1949 m. šeimoje gimė vienuoliktas vaikas - Pranas. Tėtis, brolis Algirdas ir aš išvažiavau į Kauną parsivežti mamos su naujagimiu. Grįžtant namo, mus sustabdė Kauno NKVD darbuotojai. Jų pirmas klausimas buvo: „Kur brolis Algirdas? “ Laimei, jis su kaimynų vežimu jau buvo pravažiavęs. Taip ir liko NKVD‘istų nepastebėtas bei išvengė arešto.
Grįžus namo radome siaubingą vaizdą: namuose buvo daryta krata. Viskas išvartyta, grindys išplėštos. Kiek nepajėgė suvalgyti maisto, sutrypė, suniokojo. Neradom dviejų vyriausių brolių: Antano ir Albino. Juos išsivežė Kauno skyriaus NKVD. Tik grįžę supratom, kad ir Algirdui buvo skirtas toks pats likimas. Po brolių arešto jis iš namų pasitraukė. Gyveno nelegaliai. Slapstėsi, kol broliai buvo nuteisti ir išsiųsti į lagerius. Juos nuteisė po dešimčia metų lagerio ir išvežė į Kazachstano „karlagus“.
Kas gali apsakyti skausmą motinos, grįžusios su naujagimiu ir neradusios dviejų vyriausių sūnų? Sunkios buvo pirmos dienos. Bet tos motinos, kurių sūnūs kariavo už Lietuvos laisvę, buvo be galo stiprios ir ištvermingos. Ne viena motina, matydama kruviną negyvą sūnų turgaus aikštėje, stovėdavo lyg suakmenėjusios, nepraliedamos nei vienos ašaros. O grįžusios namo, alpdavo iš skausmo. Tad, ir mūsų mama, pagulėjusi keletą dienų ir ištarusi, kad „gyviems kapų nėra“, vėl kabinosi į gyvenimą. Namuose į ją žiūrėjo devynios poros akyčių, neduodamos jai pulti į neviltį.
O gyvenimas buvo žiaurus. Pastovios kratos. Vis ieškodavo brolio Algirdo. Ieškojo jo ne tik klojime ar tvarte, bet ir spintoj arba stalčiuose. Vienas iš jų buvo itin grubus. Tai Bendoraitis. Vėliau prasidėjo buožinimas. Atėję iš valsčiaus (Pakuonio) liaudies gynėjai (stribai) paima paskutinę karvę, arklį, vežimą ar dar ką nors radę vertingesnio, išsiveža į valsčių. Ir tai kartojosi ne vieną kartą. Jiems visai nerūpėjo, kad namuose lieka devyni vaikai. Kad jiems reikia bent lašelio pieno. Vieną tokį buožinimą brolis nufotografavo, bet gaila, stribai pamatę sudaužė fotoaparatą. Jų piktumui nebuvo galo. Gal todėl, kad nepavyko mūsų įbauginti, o gal todėl, kad mes gyvenome normalų gyvenimą.
Lankėme Sabalėnų mokyklą. Mokėmės visi gerai. Šeima buvo darbšti ir darni. Kiekvienas, nors ir mažas, turėjo darbus pagal jėgas. Nors ir išsivesdavo paskutinę karvutę, nelegaliai laikydavome kitą. Vos tik pamatę stribus, tuoj ją slėpdavome kur nors pagriovy ar toliau nuo namų. Gyvenimas ėjo savo vaga. Nelengvas, bet įmanomas.
Žiauriai brolius kankino Kauno kalėjime, reikalaudami išduoti bendražygius. Broliai priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko partizanų rezerviniam būriui. Juos išdavė kartu su jais į žygius ėjęs išdavikas Kaselis. Broliai tardymo metu nei vieno bendražygio neišdavė. Brolio Albino byloje žiaurumu pasižymėjo Beriozovas. Tas pats, kuris paskelbus nepriklausomybę, dirbo Brazausko patarėju.
Spalio 1-ąją kasėme bulves. Atėjęs kaimynas paminėjo, kad naktį gali būti žmonių vežimas į Sibirą. Po darbo dienos privargę, svarstėme ką daryti. Pasislėpti nuo išvežimo vienam ar dviem gal ir įmanoma, bet su devyniais mažais vaikais tai neįmanomas dalykas. Be to, mama buvo apdovanota medaliu „mat geroinia“. Todėl galvojome, kad mūsų šeimos šis vežimas nepalies. Tokio žiaurumo nesitikėjome. Mama laukėsi dvylikto vaiko. Mažiausiajam - du metukai, kitam keturi, šeši, aštuoni ir taip kas du metai. Du vyriausi -  Antanas ir Albinas - kalėjime. Su tėvais tada buvom devyniese: Algirdas, Onutė, Algimantas, Arvydas, Aldona, Kazys, Vytas, Jonas, Pranas ir mažasis pakeliui į šį pasaulį.
Vakare apsiraminę, pasimeldę, sugulėme poilsio. Apie antrą valandą nakties pasibeldė stribai. Apsupę sodybą iš karto nieko nesakė, tik į lauką nei vieno neišleido.
Ryte stribas išsivedęs tėtį į lauką sako: „pasakyk kur partizanų bunkeris, tai tuomet tavo šeimos nevešim. “ Tėtis nusispjovęs jam atsakė: „neieškok durnų, tavęs atsiuntė mus išvežti, tai ir vykdyk savo darbą. “ Tada stribas liepė ruoštis į kelionę.
Tai buvo šokas, nors nuo pat jų pasirodymo jau nujautėme, dėl ko jie čia. Su tokia gausia šeima ne kažin ką turėjom nei apsiauti, nei apsirengti. Besiruošiant užėjo kolūkio pirmininkas Zykus. Tėtis jam davė pinigų ir paprašė, kad nuėjęs pas kaimyną, nupirktų lašinių. Deja, jis tuos pinigus pragėrė, o mes išvažiavome su tuo, ką turėjome. Iš gretimo Sabalėnų kaimo atėjo tėčio brolis Albinas. Jis prašė, kad tėtis paliktų patį mažiausiąjį broliuką Praną, kuriam buvo vos dveji metukai. Tėtis pasakė, kad mes nesiskirsime: kaip bus visiems, taip bus ir jam. Bulvės iš dirvos dar nebuvo parvežtos. Jie važiuodami pro šalį žadėjo paimti maišą.
Susidėjus mantą į mašiną ir paskutinį kartą sustojus prie durų vaizdas buvo kraupus. Ir šiandien po tiek metų atmintis atkuria tą vaizdą: viskas išmėtyta, ant sienos medinis kryžius su nukryžiuotuoju, tarsi bylotų, kad kančia tik prasideda. Atsisveikinant ašaros mūsų ir atėjusių kaimynų, nuojauta, kad čia niekada nebegrįšim...
Vos mašinai pajudėjus, mes uždainavom: „Pučia pučia šaltas vėjas\\ Laužo ąžuolo šakas. \\ Bolševikai mus užvaldė\\ Ir išvežė mūsų šeimas... “ Stribai supykę nesustojo ir bulvių paimti. Tiesiai nuvežė į Mauručio stotį. Čia stovėjo vagonai su grotomis. Į vieną iš jų mus ir įsodino. Vagone mūsų šeimą sudarė tėtis Antanas Pyragas, (gim. 1899m.), nėščia mama Kazimiera Pyragienė, (1904 m.). Dukros: Onutė (1929 m.), Aldona (1936 m.). Sūnūs: Algirdas (gim. 1931 m.), Algimantas (gim. 1933 m.), Arvydas (gim. 1934 m.), Kazimieras (gim. 1938 m.), Vytas (gim. 1942 m.),  Jonas (gim. 1944 m.), Pranas (gim. 1949 m.).
Taip mes 1951 m. spalio 2-ąją, prastai apsirengę, su menkom maisto atsargom, atsidūrėme gyvuliniame vagone su užkaltomis grotomis. Mus į vagoną įsodino kone pirmuosius, todėl dar šeimai teko keletas lentų narams. Tuojau pradėjo vežti šeimas iš visų Lietuvos kraštelių: ką su vežimu, ką su sunkvežimiais. Tarp atvežtųjų buvo vos paeinančių senelių, invalidų, mažų vaikų. Taip atrodė „liaudies priešai“. Prie jų priskaičiuojami ir tie, kurie dar neišvydę pasaulio. Nors vagone žmonės buvo skirtingo amžiaus, bet visus juos vienijo skausmas, netektis, ateities baimė. Tie vaizdai stovi akyse net daugiau nei pusę amžiaus. Čia senutę kelte kelia į vagoną, mažesni vaikai gamtinius reikalus atlikti lenda po vagonu. Mažas vaikelis prašo mamos. Vagonus saugo ginkluoti kariškiai. Vagonui pajudėjus, vėl ašaros, aimanos.
Po kurio laiko vagono gyventojai aprimo. Pradėjo vieni kitų klausinėti kas ir nuo kokio krašto. Pasirodo, mūsų vagone šešiasdešimt žmonių. Nuo Garliavos, Prienų, Ežerėlių,  Kauno ir iš dar daug kitų vietų. Ką su savimi buvome pasiėmę, ant tų riešutėlių teko ir miegoti. Krašte vagono padaryta skylė. Iš skardos sulenktas piltuvas (tualetu vadinamas). Didžiausia kančia buvo atlikti gamtinius reikalus: dviese laikydavome paklodę, kol kitas sėdėjo ant piltuvo.
Buvo vėlyvas ruduo. Vagone Šalta. Viduryje jo buvo pastatytas pečiūkas „buržuika“. Mes įsitaisėm vagono gale. Įsidrąsinę prasikrapštėme vagono lentutėse plyšelius, kad bent kiek galėtume stebėt aplinką. O vaizdai buvo įspūdingi. Daugiausiai miškai, didžiuliai plotai neapdirbtų laukų. Upės išsirangiusios tarsi gyvatės, stačiais krantais su medžių išvartomis. Kaimai keisti, maži nameliai užpilti žemėm vietoje stogų, apaugę žole.
Vagone atmosfera slogi. Dauguma prislėgti, vieni verkė, kiti meldėsi. Mūsų tėtis buvo didelis optimistas, sėdėdamas vagone su krūva mažų vaikų ir nėščia žmona, palaikė vagono gyventojų dvasią. Jis juos ramindavo, sakydamas „Ką mes bedarytume, vistiek mus veš ten kur jiems reikia. Raudos nieko neduos, geriau priešui neparodyti, kad kenti kančias“. Kelionėje didelę vertybę turėjo vokai. Rašydavom į Lietuvą giminėm, kad bent žinotų, jog mes esam gyvi. Laiškus išmesdavom per vagono grotas, kai pravažiuodavom gyvenvietes. Atsirasdavo gerų žmonių, kurie juos įmesdavo į pašto dėžutes. Vienas kitas netgi pasiekdavo adresatą. Stotelėse iš konvojaus paimdavo pora žmonių, kurie atnešdavo sriubos ir bidoną vandens. Apie prausimąsi ir kalbos nebūdavo., nes vandens vos užtekdavo troškuliui numalšinti. Maistas irgi buvo skirtas tik gyvybei palaikyti. Visa tokia kelionė truko dvi savaites, o prie kelionės kančių dar prisidėjo ir utelės. Be jokių higienos priemonių, be vaistų jos labai greitai veisėsi.
Po poros savaičių mus išlaipino Tomske, prie upės kranto. Čia gavome trijų dienų maisto davinį. Atplaukus laivui „Nekrasov“ buvome visi įsodinti tolimesnei kelionei. Neapsakomas palengvėjimas, kai nuėjus į laivo tualetą, ten nusirengus išsigaudėme vagone užgyventus parazitus. Be to laive vandens nusiprausti kiek nori. Jau laisvai ir pro langus gali pasidairyti. O vaizdai tikrai įspūdingi.. Tai neperžengiama taiga siekianti upės krantus, kitur medžiai, suvirtę vienas ant kito, plaunami vandens. Tą vaizdą keičia skardis, kurio viršuje medis, lyg paklydęs keleivis, iškėlęs rankas šauktųsi pagalbos. Upė vietomis siekdavo iki trijų kilometrų pločio. Nuo Tomsko Obės upe plaukėme iki Kolpaševo. Tai yra regioninis miestelis nuo Tomsko nutolęs apie 500 kilometrų. Laivas toliau neplaukė, nes upės krantai jau buvo užšalę ir kapitonas bijojo, kad gali nespėti grįžti į Tomsko stotį žiemoti. Toliau Obės upe vežė barža, kurią traukė kateris. Sąlygos žymiai pablogėjo. Oras šaltas, pasišildyti nėra kur. Jau ir vaizdai nelabai tedomino. Plaukėm penkiolika šeimų. Priplaukus gyvenvietę, iš baržos iškeldavo penkias šeimas, o likusias vežė toliau. Pirmosios šeimos liko Kargasoke, dar su penkiomis atsisveikinome Topoliovkoj. Iš jų prisimenu Brūzgų šeimą, Dranginių, Vilkaičių. Toliausiai, apie tūkstantį kilometrų nukeliavom likusios penkios šeimos. Pyragų šeima, Mickevyčių, Guogių šeima nuo Ežerėlių, Danėnų ir Milišauskų šeimos.
Iš pirmo žvilgsnio - rajoninis miestelis. Namai mediniai, šaligatviai lentų. Vienas tiltas, vienas traktorius. Visas penkias šeimas patalpino į neveikiantį vaikų darželį. Sugulėm visi ant grindų. Vėliau atėjo gydytojas ir visiem vyresniems padarė injekcijas nuo kurių tris dienas negalėjome pasikelti. Po to nuvedė į pirtį, išdegino drabužius. Mes jau pasijautėm kitais žmonėmis, nors Aleksandrovskaja, kur mus atvežė, ir pasirodė atšiauri. Buvo jau spalio devyniolikta. Oras gana šaltas, upės krantai apledėję. Ryšys žiemos sąlygom apskritai tapdavo neįmanomas, nes upei užšalus, kaip caro laikais, paštą vežiodavo rogėmis nuo kaimo iki kaimo, tūkstantį kilometrų. Maisto produktus atveždavo vasara, o devynis mėnesius jokio susisiekimo su pasauliu nėra.
Plačiau susipažinus su aplinka pasirodė, kad Aleksandrovskaja iš tikro rajoninė gyvenvietė, turi žuvų fabriką, kur vietiniai žvejai apdoroja Obėje sugautą laimikį. Daugiausia žuvis buvo džiovinama, kraunama į dėžes ir išvežama. Stambesnį laimikį rūkydavo, buvo ir konservų cechas. Čia pat įsikūręs kolūkis, kuris savo reikmėm augino kiaules ir karves. Kiaules šerdavo žuvų atliekomis, jų teko valgyti ir mums. Šieną žiemai ruošdavo kitoje upės pusėje, o užšalus Obei, rogėmis vešdavo į karvių fermą. Jokių vaismedžių nebuvo, užaugdavo tik bulvės. Suspėdavo užaugti ir agurkai, jeigu būdavo pasodinti mėšlo ežioj. Vietiniai žmonės buvo geltonos rasės. Mažom akim, be mokslo, be kultūros. Obe plaukiojo iš storo medžio išskobtais laiveliais „oblasokais“. Vos pajudėjus tuoj virsdavo ant šono. Kiti gyventojai - tremtiniai. Sutikom estus, latvius, ukrainiečius, taipogi buvo vokiečių ir rusų tremtinių. Sutikom lietuvių palikuonę, jos šaknys tremtos prie Saratovo, caro laikais. Stalinas pertrėmė į Sibirą.
Du vyriausius brolius Algirdą ir Algimantą išsikvietęs komendantas įdarbino kolūkyje. Pagrindiniai darbai - šieno vežimas į fermas. Darbo užtekdavo tik uždarbio negaudavo. Už darbo dieną mokėdavo rublį ir aštuoniasdešimt kapeikų, o prie stalo sėsdavome vienuolika žmonių. Pavasarį dar viena burnytė prisidėjo, tai mūsų jaunėlis broliukas Kęstutis. Mamą po jo gimimo apdovanojo antru medaliu „Mat geroinia“. Gyventi nebuvo lengva, pienuko nėra, duonutės maža, šalta, tačiau gyventi reikia.
Tėtis, Arvydas, Kazimieras, o kaip kada ir aš su sesute Onute pagal susitarimą duonos kepyklai pradėjom ruošti malkas. Pagrindinis instrumentas buvo pjūklas „Družba du“. Mūsų apavas ir apsirengimas buvo ne pagal klimatą. Kiek padirbę bėgdavom į kepyklą pasišildyti. Darbininkai matydami, kad mes ne tik sušalę, bet ir alkani, pavaišindavo šilta duonele. Truputį jau ir atkutom, bet kolūkio administracija sužinojusi, kad mes mažamečiai dirbame, pareikalavo, kad atleistų iš darbo. Sako jeigu gali dirbti, tegul eina į kolūkį. Galiausiai abu vyriausi broliai atsisakė eiti ten dirbti. Išsikvietęs komendantas už darbo tvarkos pažeidimą pasodino juos penkiolikai parų į areštinę. Grįžę po arešto jie ir toliau nėjo dirbti. Negalėdami nieko padaryti, kolūkis sušaukė susirinkimą ir mūsų šeima buvo iš jo pašalinta.
Žmogiškumo dar kažkiek turėjo, nes suteikė apleistoje, primityvioje plytinėj iš rąstų suręstą maždaug 16 kv. metrų namelį. Ant grindų sugulti vietos užteko, tik bėda, kad pirmą naktį mus atakavo blakės. Šitam namelyje keturi metai niekas negyveno ir jos buvo labai alkanos.
Mūsų gyvenimas labai pasikeitė.
Kada mus atleido iš kepyklos, tėtis sudarė sutartį su kitais darbdaviais. Pradėjom dirbti miške. Darbas buvo kur kas sunkesnis, ruošėm miške malkas. Storiausius kedrus reikėdavo nupjauti, apgenėti, supjaustyti metriniais rąstais. Iki kirtavietės 5 kilometrai kelio, namo grįžti tiek pat. Grįžus po darbo eidavome į vakarinę mokyklą, nes už jos nelankymą reikėdavo mokėti baudą. O pinigėlių vos duonai užtekdavo. Taigi 10 kilometrų kelio, visa darbo diena ir iki išnaktų mokykloje. Tokia paauglystė, tokia jaunystė. Labai vargindavo sniegas, lietaus žiemą čia nebūdavo. Iškritęs sniegas purus, einant grimzti iki pažastų. Vietiniai gyventojai naudodavo gan plačias slides apkaltas elnio oda, nes standartinėm slidėm būtų neįmanoma slysti. Maistui dažniausiai naudodavom žuvų galvas. Kainas ir po penkiasdešimt metų gerai pamenu. Lydekų ir nalimų galvos kainavo po 3 kapeikas, o Jaz, podjaz žuvų galvas pardavinėjo po 5 kapeikas už kilogramą. Eršketo galvos būdavo delikatesas, tačiau mums jos buvo per brangios, po 50 kapeikų.
Nors darbas ir alinantis, bet mes jau tokio alkio nebejautėm. Broliams pradėjus dirbti lentpjūvėje jie jau uždirbdavo po 300 rublių. Jau ir prie klimato šiek tiek pripratom, nors šaltis siekdavo ir iki 40-45 laipsnių šalčio, o kartais ir daugiau. Tokiam šalčiui spiginant, nuo veido ranką su pirštine negalėjai atitraukti, tuoj apšaldavo.
Vyriausi broliai Algirdas ir Algimantas pradėjo ruošti mediena namų statybai, lentoms apie 100 kilometrų aukštyn Obės upe. Pjaudavo medžius, genėdavo ir rišdavo į „plotus“. „Plotai“ tai keliomis eilėm surišti rąstai, vieni skersai, kiti išilgai. Juos rišdavo prie pat kranto. Pavasarį vanduo pakildavo ir šituos „plotus“ nešdavo kelis šimtus kilometrų pasroviui. Aleksandrovskoje juos gaudydavo ir traukdavo į krantą. Tokį „plotą“ bedirbdami parsiplukdė ir sau. Mūsų šeima jau suaugo. Turėdami statybinės medžiagos ir savos darbo jėgos, pasistatėme dar vieną namą, karvutei tvartą. Tiesa antro namo nespėjome įsirengti. 1956 metais spalio mėnesį atėjo įsakymas tremtinius paleisti nuo komendantūros priežiūros. Mes Laisvi, bet žiemos pradžia neleido mums išvažiuoti. Vos suspėjo su paskutiniu laivu išplaukti keturi vyriausi. Du broliai Albinas ir Antanas išėję iš Karangandos lagerių buvo atvažiavę pas mus į tremtį. Brolis Algirdas ir sesuo Onutė. Likusi dešimties asmenų šeima likom dar vienai žiemai. Ši paskutinė žiema buvo pati ilgiausia ir sunkiausia. Visą laiką galvoji tik apie namus. Mintyse basų kojų praminti takeliai, pastogėse kregždžių lizdai. Prie namo bala. Atrodo viskas čia pat ir kartu tolima, nepasiekiama. O kai praėjo paskutinė žiema, pardavėme abu namus, karvutę, su pirmu namu išplaukėme į Lietuvą.
Kelionė visai kitokia. Laisvai vaikštinėjame po laivo denį. Įdėmiai tyrinėjau Obės pakrantes. Vaizdai išties pribloškia, upė tai susiaurėja, tai vėl išplatėja, salos, salelės apaugusios krūmais, pro akis praplaukia galingi taigos masyvai. Ko gera ne visur būta žmogaus. Teisingai Aleksandrovskoje žmonės kalbėjo, kad galima eiti tūkstantį kilometrų, tačiau miško krašto neprieisi. Todėl, jeigu pasiklysdavo žmogus, žuvų fabrikas kaukdavo valandom, kad pasiklydėlis susiprastų į kurią pusę eiti. Iki Tomsko plaukėm penkias paras. Po penkių metų nepažinome tų vietų, kur laukėm laivo apsupti ginkluotų kareivių. Išlipę, persėdom į traukinį (jau ne gyvulinį) ir patraukėm Maskvos link. Dabar sėdėdami prie lango gerai matėme Rusijos platybes. Didžiuliai miškų masyvai, neapdirbtų laukų plotai. Upės išsirangiusios tai taigos, tai laukų plotuose. Mintyse matytus vaizdus lygindavome su Lietuvos, jie mūsų vaizduotėse buvo daug gražesni.
Maskvoje persėdome į kitą traukinį. Nuotaika nuostabi. Liko nedaug laiko ir mes išvysime Lietuvą, žemę iš kurios su tokiu skausmu buvome išplėšti. Kūrėm visokius planus, aptarinėjome kaip bus pasikeitę kaimynai, giminės. Vaizduotėje palikti namai atrodė kaip išsvajotas rojaus kampelis. Privažiavus Lietuvą išgirdom radiją kalbant lietuviškai, bet niekaip negalėjom suprasti sakinių, girdėjom tik pavienius žodžius.  Matomai pametėm akcentą, nors namuose kalbėjome tik lietuviškai.
Štai mes jau Lietuvoje. Sveika Gimtoji Žeme! Kokie gražūs laukai, pievos, upeliai. Prie namų gėlių darželiai. Rusijoje tokių vaizdų nematėme. O kai išgirdome kalbant lietuviškai, net širdis sudrebėjo. Išlipus, pirmoji kelionė į tėviškę. Tikėjomės ją atrasti tokią kokią palikome. Mintyse matėm viską iki smulkmenų. Galų gale stovim buvusioj tėviškėj. Galvojau, kad tik sapnas. Nebuvo nieko, kas atmintyje likę. Pagal žolėje stūksančius akmenis nustatėm kur buvo namas, tvartas, klojimas. Kur tie takeliai išbraidyti basų kojų? Kur tos molynės iš kurių ėmėm žaliavą žaislam lipdyti? Kur stakta, kurioje tėtis žymėjo mūsų metinius ūgius? Kur kregždžių lizdai? Kur viskas dingo?
Nieko neliko, tiktai obelys. Lyg išstatyti sargybiniai laukė mūsų sugrįžtant. Kaip kurios pakrypusios, aplaužytomis šakomis liudijo apie čia vykusius griovimus. Nežinau, kam taip reikėjo viską suniokoti. Peršasi mintis, kad tokiu būdu norėta atsikratyti taip nekenčiamų lietuvių, kurie dar masto ir neprasigėrę. Deja, nors ir sunku praprasti tą brangų kampelį, bet meilę jam iš širdie nei ištrinsi, nei atimsi. Ji mumyse, o mes joje. Pastovėję prie taip brangių vietų, prisilietę prie praeities, tyliai nubraukę ašaras palikome tėviškę. Ant to pliko lauko juk negyvensi. Nuvažiavom pas gimines. Jų svečiais ilgai būti negalėjome, mūsų šeima keturiolikos žmonių. Prienų rajone registruoti mus atsisakė. Anksčiau grįžę brolis ir sesuo įsikūrė Virbalyje, bendrabutyje. Čia irgi atsisakė registruoti, nes gyvenamo ploto nebuvo. Pasisukioję įvairiuose Lietuvos kraštuose prieglobsčio neradome. Dėl priregistravimo reikalavo didelio gyvenamo ploto, o mes jo neturėjom.
Neradę kitos išeities išvažiavome iš Lietuvos į Kazachstaną, Karagandą. Žinojome iš brolių pasakojimų, kurie kalėjo lageriuose, kad šachtų statybose reikalingi statybininkai. Taip mes tapome tremtiniais savanoriais. Gyvenimą čia negalima lyginti su tuo, kas buvo tremtyje. Radom daug lietuvių, kurie paleisti iš lagerio, bet neleista grįžti į tėvynę. Sukūrėm lietuvių šokių būrelį. Šokom lietuvių tautinius šokius, pasirodydavome ir scenoje. Apie maisto nepriteklių galvoti nereikėjo, šachtų statybose dirbo penki broliai ir tėtis. Taip ir vadino juos, Pyragų brigada. Viskas būtų gerai, tik Lietuvos ilgesys liko mumyse. Nors ir Tėvynėje neradom vietos, bet ją palike vėl jos ilgėjomės. Ilgėjomės giminių, savos kalbos, netgi to išdraskyto sodžiaus.
Mokslus visi tęsėm vakarinėse mokyklose. Taip pagyvenus šeima pradėjo skirstytis. 1958 metais apsivedė brolis Albinas. Po dviejų savaičių ištekėjo Onutė ir su šeima atvažiavo į Karagandą. Aš susipažinau su buvusiu politiniu kaliniu Jonu Gursku ir 1958 metais kartu su broliu Algirdu, kuris vedė Danutę Vilkončiutę, atšventėm vestuves. Kazimieras išvažiavo studijuoti į Almatą. Po kurio laiko Vytas įstojo į Kazanės universitetą. Jonas mokslus tęsė Barnaule. Karangandoje liko tik tėvukai ir du mažamečiai broliai Pranas ir Kęstutis. Aš su šeima grįžau į Lietuvą 1961 metais. Apsigyventi ir prisiregistruoti buvo labai sunku. Vyro pase buvo atžyma, kad jis politinis kalinys. Vos parodžius pasą iškarto mums buvo atsakyta dėl prisiregistravimo. Panevėžyje pasų poskyrio viršininkas netgi pasakė, kad Lietuvą apleistume per 24 valandas. Vargais negalais, pažįstamų, bei giminių pagalba pavyko prisiregistruoti Grigiškėse. 1964 metais grįžo ir tėvukai su mažamečiais vaikais. Jiems irgi teko praeiti tremtinio kryžiaus kelią. Jaunesniajam broliui Pranui net pusę metų neišdavė paso, tvirtindami, kad jis neteisėtai apsigyveno Lietuvoje. Ir dabar peršasi mintis, kad buvo daroma viskas, jog tremtinių ir poltinių kalinių į Lietuvą grįžtų kuo mažiau. Net ir mokydamiesi aukštosiose mokyklose buvo savotiškai varžomi. Baigęs institutą sūnus negalėjo įsidarbinti, nes tėvų biografija neatitiko jų kriterijų. Grįžę tėvukai apsigyveno vieno kambario kooperatiniame bute Vilniuje, Antakalnio mikrorajone. Gyvenimas stojo į savo vietas. Visi apsigyvenome Lietuvoje, išskyrus Joną. Jis vedė ir apsigyveno Barnaule. Nors gyvendami atskirai, vis susitikdavome tėvų bute. Vietos nedaug, tačiau tilpdavome visi.
Pirma netektis užklupo 1987 metais gegužės 13 dieną. Tada žuvo mama. Po dešimties mėnesių 1988 kovo 23 dieną mirė tėtis. Jie palaidoti Vilniaus Karveliškių kapinėse. Po tėvų mirties brolių ir seserų keliai neišsiskyrė.
Vyriausias brolis Antanas vedęs apsigyveno Kaune. Baigęs statybos institutą iki pensijos dirbo Kauno statybose inžinieriumi. Pokario metais priklauso Tauro apygardos geležinio vilko rezerviniam būriui. Suteiktas kario savanorio statusas.
Albinas įsikūrė Vilkaviškio rajone, Virbalio miestelyje. Iki pensijos dirbo Kybartuose šaltkalviu. Jam pripažintas kario savanorio statusas. Mirė 2007 metais rugpjūčio 25 dieną. Palaidotas Virbalio kapinėse.
Sesuo Onutė grįžusi su šeima iš Karagandos apsigyveno Jonavoje. Dirbo statybose dažytoja.
Algirdas apsigyveno Anykščiuose. Baigė elektrotechnikumą. Dirbo Anykščiuose statybose, ligoninėje, mokykloje elektriku.
Algimantas irgi įsikūrė Anykščiuose. Baigęs statybos institutą dirbo statybose inžinieriumi. Žuvo 2007 metais rugpjūčio 13 dieną. Palaidotas naujose Anykščių kapinėse.
Arvydas apsivedė Karagandoje. Baigė statybos institutą. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Šakiuose. Dirbo statybose inžinieriumi.
Aldona Lietuvoje baigusi keturias klases, o vidurinę baigė rusu kalba Karagandoje. Grįžus apsigyveno Vilniuje. Pagrindinis darbas - sandėlio vedėja.
Kazimieras mokėsi Almatoje. Apsiginė disertaciją. Dirbo Ukrainoje, Kijeve. Grįžo į Lietuvą. Profesorius. Dirba Vilniaus Pedagoginiame universitete.
Vytas studijavęs Kazanės fizikos institute, dabar gyvena Vilniuje. Dirba mokslinį darbą. Apsiginęs disertaciją.
Jonas Barnaule mokėsi radiotechnikos institute. Dirbo Barnaule, gamykloje. Šiuo metu gyvena Barnaule.
Pranas baigė Kazanės radiotechnikos institutą. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune. Dirbo Kauno radiokomponentuose.
Jauniausias Kęstutis baigė Vilniaus Mokslų akademiją - fizikas, profesorius.
Taigi, praėję Stalino pragarus visi sugrįžome namo. Visi sulaukėm garbaus amžiaus. Ir vis tiek, tas Tėviškės kampelis, Aplaistytas tėvų prakaitu. Šeimos vienybė išbandyta tremties sunkumais, vienija mus ir šiandien. Atgavus nepriklausomybę, paveldėjom tėvų žemę. Čia daugiausia triūso įdėjo Pranas. Atgaivino taip pamėgtą balą. Kiekvienas atvežęs pasodino po tris obelis. Pranas atvežė vagonėlį. Atgijo mūsų Tėviškė.
Kiekvienais metais, liepos paskutinį šeštadienį visi su šeimomis susirenkame į tėviškę. Sunku apsakyti jausmą susirinkus arti šimto pačių artimiausių giminių. Susirinkę pasikalbam, pasidalijam įspūdžiais. Pamatom kiek pasenom, o vaikai paaugo. Gaila, kad tėvukai nesulaukė, nespėjo pamatyti, kaip mes branginame jų puoselėtą kampelį. Kaip visi jų ūkį vadiname „Pyragyne“.
Jų gyvenimas nepraėjo veltui. Kiekvienais metais čia lankosi dešimt sūnų, dvi dukros, dvidešimt keturi anūkai, trisdešimt penki proanūkiai ir du proproanūkiai. Gyvenimas pragyventas sunkus, bet garbingas. Manau, kad jie mus stebi iš aukštybių ir džiaugiasi kartu su mumis.