Rašyk
Eilės (73311)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10355)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tą eilinį vakarą...
Galėtume jį pavadinti eiliniu, tačiau jei būtų toks jau eilinis, nebūtų ir šios istorijos, tad tenka manyti, kad nebuvo jis visiškai niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Matyt, buvo ypatingas.

Tiek to. Tęskime neakcentuodami smulkmenų. Į kiemą, it akis išdegusi, išbėgoį mergaitė. Ritmingai šnopavo lyg besiruošiantis judėti garvežys, dešine susiėmusi už pilvo, vos galėjo atgauti kvapą, stabtelėjo ir kaire pasirėmė į gonkų pastolį, tamsoje nematė daugiau kaip per ištiestą ranką. Akys rasojo, bet neverkė. Ne. Ašaros reiškia jausmų proveržį, jausmų, kuriuos dar galima kontroliuoti; priemečio ištiktas žmogus yra apkvaitęs, ašaros nepasirodys, kad ir kaip liūdėtų, juokas pratrūks ne tada, kada reikia. Kurį laiką aplink nesidairė, buvo mirtinai išsigandusi, šiek tiek trūkčiojo. Atsitokėjusi pribėgo prie namo kampo, kur glaudėsi šuns būda: tamsoje boluojanti juoda skylė joje šiek tiek gąsdino. Sucypė lūpomis: „Ciu ciu, šuneli, pasirodyk, bene miegi? “ Žvantelėjo grandinė į medines būdos grindis, ir nerangiai išlindo tingi gaurų kupeta. Lyg ką nujausdamas šuo liūdnai suinkštė, lyžtelėjo jai ranką ir nugriuvo aukštielnikas palei kojas, laukdamas, kol jam pakasys pilvą. Tūpėdama ji glostė gaurių ir kedendama jo šiltus, šienu atsiduodančius kailinius iš ties pravirko: „Šuneli, vargšas šuneli, tu nieko nesupranti... Gal ir gerai... Gyveni sau nuo saulėtekio lig saulės laidos laukdamas, kol tave pašers, ir tau gana. Sergsti kiemą, ir jokių rūpesčių nedūmoji... “ Šuo lyg susirūpinęs lyžtelėjo jai skruostą, riedančias ašaras. „Ach, mielas šuneli... “. Ir prapliupo kaip lietus po tvankios vasaros dienos. Kūkčiojo už visa, kas slėgė jaunus pečius, ir už tai, kas dar laukė ateity. Šiurkščiu lininiu rankogaliu šluostė sūrias ašaras ir vis glostė storą, mieguisto gyvūno karščiu dvelkiantį švelnų šuns kailį, nardė pirštais gauruose, vietomis kiek susivėlusiuose ir kaltūnuotuose. Sunkniubusi ir netekusi jėgų mergaitės figūrėlė kūkčiojo nakty, tik kodėl niekas neišbėgo paskui ją?
Bėgti nebuvo kam.
Nusikabino nuo grandinės gauriuką ir pasileido tolyn nuo namų. Namų nebėra. Tai, kas stovi už nugaros, tik tuščias, išdraskytas lizdas. Tėvelis iškeliavo anapilin kai dar buvo maža, kai dar žaidė lėlėmis, kai gainiojo drugelius pievoje ir nežinojo, kas yra mirtis. Mamytė užaugino ją viena, statė prie visų darbų – bijojo užauginti baltarankę; laimei, tamsiais žiemos vakarais, kai nebuvo kas veikti, užpečkio prietemoje išmokė skaityti. Kaimo mokyklon neleido. „Kam mums, vaikeli, varguoliams mokslas“ kartodavo, kai mergaitė paklausdavo apie knygas, mat  šiai nebeužtekdavo elementoriaus ir maldaknygių, viską stropuolė bene atmintinai  mokėjo. Šilto būdo, paslaugi ir žingeidi mergaitė ji buvo, kaip sunkiai motulei ją sekėsi nusaugoti, vis veržėsi pažinti ir pamatyti: „Mamyte, o kas ten už mūsų sodžiaus? O kaip žmonės kitur gyvena? Mamyte, aš irgi ten noriu“. Kai paaugo, nebebuvo kas daryti, skaudama širdimi dukrą išleisdavo į kaimo šokius, į jaunimo pasisėdėjimus, į vakarones ir ratelius. Bijojo senatvės vienumoj motina, bet juk neuždarysi kaip paukštelio – leisdavo.
Labai graži mergaitė užaugo.
Tačiau nedrįsdavo berniokų vilioti, drovi buvo, o visgi nujautė savo moteriškų burtų galią. Iš neturtėlių šeimos kilusi, gėdijosi nunešiotų apdarų, neretai praleisdavo gegužinę, nes kuklios drobinės suknelės susidėvėdavo, išvelėjus kūdroj praskysdavo, sunku merginai buvo savo grožį slėpti po skarmalais. Liūdėdavo neretai, užsisvajojusi apie kokį gražuolį, gegužinėj regėtą. Dažnai žiūrėdavo į ūkininkaičius, kuriem neturtinga mergelė tebuvo juokas, tik ir kurstė jų piktavališkus kėslus jos droviai žvelgiančios atviros akys, rausvi skruostai ir nepaprastai dailus sudėjimas – bitelės liemuo, liauni pečiai, minkštutė prinokusi krūtinė, - traukė stipriai prisispausti šokant, spausti, pakol jai oro pritrūkdavo. Bernams tik kraujas užvirdavo. Nudiegdavo širdį bernų juokas, mergų pavydas, tad naktimis tylomis melsdavosi sakydama: bus diena, kai mano auksinių plaukų spindesiu aksit, kai mano šilkų šiugždesiu kursit ir mano grožiu alpsit, kai aš jus ginsiu nuo savęs išdidi kaip karalienė, kaip užjūrių princesė.

Tą vėlyvą vakarą...
2009-07-24 22:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-28 15:13
Sniego mėnuo
Manau, visai nereikia "Tiek to. Tęskime neakcentuodami smulkmenų.".
Be to, abejoju, ar akys gali rasoti, veikiau jau sudrėkti ar kažkaip panašiai.
"tamsoje boluojanti juoda skylė" - argi tamsoje, kurioje "nematė daugiau kaip per ištiestą ranką" dar galima įžiūrėti juodą skylę?
Sakinys "Dažnai žiūrėdavo... oro pritrūkdavo" nesiskaito, reiktų jį perkonstruot paprasčiau. Ir smulkių rašybos klaidų neišvengta.
O apskritai įdomu, kad naudojami senoviški žodžiai, sužinojau, kas yra priemetis:) Ta pasakos atmosfera gal ir nesukurta pilnai, bet ne tiek daug ir trūksta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-25 00:03
Infamous
Man patiko. Įdomu, kas bus toliau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą