Eilėraščius Jūsų, tarsi riešutus gliaudau.
Ir kalbuosi ne žodžiais, o mintimis.
Taip mano vienatvės jau nebeskauda,
Taip užgula sielą nesenstanti viltis.
Ir spjaunu aš į rėkiančias taisykles-
Ne vietoj sudėliotus daugtaškius, ar kablelius.
Esu čia tam, kad keisčiausi, kad klysčiau,
Kad išravėčiau piktžolėm prižėlusius savus daržus.
Prabilę akmenėliais, ar žvaigždutėm į mane,
Ir Jūs, kurie į poetus taip bėgat uoliai, -
Visi juk esame nepakartojami gyvenime tame,
Nenušlifuotos plunksnos broliai:)))
Palikote nemažai skyrybos klaidelių, tamsta Urbaite. Kai kur primityvokoas rimas ( mintis - viltis, tame - mane). Paskutinė strofa išsimuša iš bendro ritmo.
Mintis tikrai yra, ir va sutinku su anksčiau pasisakiusiais dėl [nenušlifuotos plunksnos brolių] gražumo , tačiau jaučiasi, kad tekstas skubotas ir neišdirbtas iki galo :)
Tikrai Urbaitė turi kažką tokio savito ir vieną kartą užėjus, norisi apsilankyti ir dažniau, nes visad randi kažką orginalaus ir skirtingo, nuo pilkos masės . Na liaupsės baigtos. O šio eiliaus tai man vidurinė eilutė labai patiko:)
Kazkodėl vis užeinu pas ,,Urbaite'' į svečius, bet niekada nerašiau... Kuo toliau, tuo labiau man patinka. Pradžioje kažkaip panėšėjo į Erlicką, bet dabar jau yra kažkas tokio savito, kas ,,veža''. Nesustok, lauksiu dar :)
Pasirodo, kad saulės užtemimas tik į naudą. :)
Gražų eiliuką surentei...
Visi juk esame nepakartojami gyvenime tame,
Nenušlifuotos plunksnos broliai:)))
Spalvų gama, ryškus lyrinis "aš"-maištautojas, nesitaikstantis su kasdienybės rutina, jo nesuviliosi gabalėliu kugelio. Tai būsimas šauklys, aukštai mojuojantis plunksna, prie Seimo rūmų tvirtai išsakantis poziciją: mes dar gyvi, mes dar su plunksnomis, mes dar pamojuosim. Amen.